Svečias: Prie ko čia tas Borgia? Yra daugybė keistų žmonių. Vieni geri, nuoširdūs, puikūs, kiti gal kažkiek blogesni kaip Borgia. Tai kodėl net didžiausioje minioje dažnai jaučiamės tokie vieniši, tokie pasimetę, ne tik čia? Kodėl taip sunku surasti tą vienintelį, tą normalųjį, kuris yra mums skirtas? O ir kaip jį atpažinti? Gal jis gyvena už 1000 kilometrų, o gal gretimoje gatvėje, visai čia pat. Nesiruošiu kaltinti vyrų, margas pasaulis, margi ir mūsų gyvenimai. Kiekvienas supranta skirtingai gyvenimo prasmę, savo paskirtį ir skirtingus norus ir reikalavimus, tik svarbiausia - jog susitiktų tie, kurie turi panašių nesavanaudiškų norų ir svajonių, kad galėtų nugyventi gyvenimėlį visavertiškai ir ramiai - harmoningai. Bet, kaip žinote, dažniausiai atsitinka atvirkščiai, ir tenka nusivylimai, tuščias laiko švaistimas su savęs nevertais. Jei mes būtume atviresni, gilesni, nebūtų taip išsikerojęs mūsų širdyse melas ir apgaulė, jeigu labiau vertintume sąžinę, vidinį žmogaus grožį ir labiau būtų atsižvelgiama į moralės normas, supratingumo būtinybę, tikrai būtume laimingesni ir nevieniši. Juk svarbiausia šiandien kažkodėl ne siela, ne charakteris, o centimetrai, biustai, pinigai, nauda ir seksas. To nepaneigs niekas, tai liečia mus visus - ir moteris, ir vyrus. Kokia gali būti kalba apie sielos ir kūno artumą, jausmus, meilę, jeigu ieškome naudos kiekviename žingsnyje ir kaip greičiau sukristi į lovą? Paraginčiau būti atviresniais ir atlaidesniais, kad ir Borgijai. Juk jūs jo nepažįstate ir nežinote, kas jis toks iš tikro yra? Nereiktų slėpti savo tikrų norų, gyvenimo būdo, juk vis tiek viskas greitai išaiškėja.
Na nuo savęs pridėsiu.
Vėl kalbama apie VISUS.
Nereik taip kalbėti. Žinau kitaip.
O apie vienatvę kalbant, joks žmogus negali šio jausmo užpildyti.