Kodėl jūs tokios?

Matomai busiu is tu kurie nepapuola i mes.
deepsorrow, tie verkslenimai taip kaip tu juos vadini, kai kuriems galetu testis kelis metus.
Kai kuriems is musu mamos teises gyventi nesuteike. Sudek puba ie neteise i gyvenima ir finale turesi girtuoklyste.
Kazkodel nesitiki, kad linke pamirsti neanalizuoti. Pamaniau atvirksciai. Isanalizuoti po to pamirsti. Savo galvose. Tiesa sakant sitoje temoje tai ir vyksta virtualiai. Jei tai nevyktu autorius niekur is vietos nepajudes, uzsisuks savo galvoje.

Klubas.
Tikriausiai ne karta esat girdeja, kad tarpusavio santykiuose poros kazka sprendzia. Tai ne tik siuksliu isnesimo klausimas bet ir kodel vienas ar kitas jauciasi vienaip ar kitaip.
Tarkim vyrui kazkas blogai poroje. Blogai, blogai, blogai. Kas blogai?
Ops. Jausmai! ir ka dabar darysime? jei prasiziosiu, tapsiu ne vyras.
Taip ir atsitinka, tas vyras kuris mane, kad apie jausmus kalbeti nevyriska prarado vyriskuma pats sau. Moteris kuri buvo greta, mananti, kad apie jausmus vyrai nekalba, praranda greta esanti vyra.
Tyleti. Klubas, draugai lygu vaikyste ten kur buvo saugu nerupestiga ir gera. Namuose lieka kazko nesuprantatanti moteris. Jei jau ji kazko nesupranta tegul atspeja.

Kalba vyrai apie jausmus kalba dar ir giliau nei Jums atrodo. Tik Jie cia nesilanko, turi su kuo pasikalbeti.

As manau priesingai. Arba tau isties visuose gyvenimo srityse puikiai sekasi arba tik toki ivaizdi kuri.

Manau nera idealiu zmoniu ir nera zmogaus kuriam sektusi visose gyvenimo tarpsniuose. Zmogus ne Dievas todel ir nuopoliu pasitaiko. Problema kai paguodos ieskojimas tampa gyvenimo tikslu. Bei problema, kad zemiskieji dievai neranda sau lygiu.

Iškart atsiprašau kitų forumo dalyvių už paklodę

Aš ir nesakiau kad visiems taip, kodėl jūs analizuojat ne problema kurią turit duotuoju laiko momentu, o klijuojat kelias(mama nedavė teisės gyventi +paliko moteris etc.) ar visas per gyvenimą „sutiktas“ nuoskaudas į vieną, taip mąstant aišku viskas atrodo juoda, o nuo čia jau ir savižudybių rizikos grupė netoli. Aš nekaupiu tų neigiamų emocijų, kad jas paskui vėl kažkada išgyventi, sutinku per vakarą problemos nepasimiršta, tačiau atvėsus emocijoms ir požiūris kitoks į pačią problemą.

Priklausomybės vėlgi yra silpno charakterio ženklas, aš negaliu pakęst kai žmonės alkoholikus teisina – va suprask nepasisekė gyvenimas nesusiklostė, visiška nesamonė – nepasisekė/nesusiklostė sėdžiu apsižiojęs „šnapso“ butelį ir analizuoju ir gailiuosi savęs. Problemas reikia analizuoti, bet nereikia to perdėti ir pradėt jose gyvent, mano galva problemos yra dviejų rūšių – tos, kuriose jau nieko nebegalima pakeisti ir tos, kurios vis dar vyksta, būtent žmonės linkę perdėtai ilgai kapstytis pirmajame variante, teigdami jog elgiasi taip siekdami išvengti tokios situacijos susidarymo ateityje. Paradoksalu tačiau dažniausiai ir ateityje jie pastebi ją per vėlai (arba nenori pastebėti), būtent todėl kad priežastys arba būdai gauti tą probleminį rezultatą nėra identiški, o kartais išvis nepanašūs į jūsų jau išgyventus. Paprastas pvz – laikykime mūsų baigtinė problema yra sudužusi vaza, taigi šioje situacijoje mes galime elgtis dvejopai – atsisėsti ir gailėtis kad taip atsitiko, analizuot kodėl taip atsitiko, pasisakyt savo moteriai ką prisidirbai, laukt kol tave paguos ir tik tada bandyt klijuot ar pirkt naują vazą. Antras elgesio modelis(kuris yra priimtinas man) imtis pačios problemos sprendimo –suklijuoti sudužusią arba nupirkti naują vazą, pasisakyt moteriai netodėl kad ieškotum paguodos, o todėl kad parodytum jog esi sąžiningas, prisiimi atsakomybę už savo veiksmus ir ištaisai arba kompensuoji sukeltus nepatogumus. O dabar kaip ji sudužo – gal vieną kartą užkliudei ją siurbdamas, kitą gal tamsoje nepastebėjai, trečia gal užkliudei nešdamas nešulius ir t.t. žodžiu begalė situacijų vedančių prie to paties rezultato ir nesvarbu, kad mes ją vėliau klijuojame ar keičiame nauja, pats veiksmas jau yra įvykęs – vaza sudaužyta. Taip gal ir primityvus palyginimas, bet esmė manau aiški.

Aš niekur nesakiau, kad negalima rodyti jausmų moteriai ar apie juos kalbėti, atvirkščiai tai yra pagirtina, juk kaip kitaip mes parodysime kad mylime ją, tačiau nepamirškite kad ką rodyti reikia atsirinkti - dalis jausmų yra skirti būtent jums, o ne aplinkiniams, kad ir kokie artimi jie būtų. Kalbėjau išskirtinai tik apie kalbėjimąsi su vyrais draugais, neįsivaizduoju susėdusių ratu vyrų guodžiančių vieną „bliaunantį“(nekoks vaizdas), net nemanau neigti, kad tai per ilgus amžius susiformavęs ar suformuotas stereotipinis požiūris ir nepaisant to, kad aš labai jau stereotipų ir siauro požiūrio nemėgstu, negaliu laikyti savęs aukštesniu ar protingesniu, kad bandyčiau paneigti tai kas nebuvo paneigta per tiek laiko, kvestionuoti – taip galima ir sveika, tačiau aklai neigti nedrįsčiau. Vyras tikrai neturi būti bejausmis, visada turi paguosti ir išklausyti savo vaiką, moterį ir t.t., dabar vyro vaidmuo šeimoje juk ir taip švelnesniais tonais piešiamas, vyrai ima tėvystės atostogas, sukasi virtuvėje, keičia vystyklus – tai tiesiog puiku, nieko prieš neturiu, aš už lygias teises.

Įvaizdžio kūrimas yra tik saviapgaulė – tokiais niekais aš neužsiimu, žinoma negali viskas ir visuomet sektis, bet vietoj to, kad patyrus nesėkmę ties ja užsiciklinti ir pradėt savęs gailėtis, aš dedu visas pastangas, kad sušvelninčiau to neigiamo rezultato dydį arba gaučiau nors ir menkutę, tačiau vis šiokią tokią naudą, o toliau jau vėl nauji tikslai ir nauji keliai jiems siekti. Nemėgstu bejėgės aukos sindromo ir požiūrio, kad visi turi manęs gailėtis ir už mane kažką keisti.

Neneigiu, kad tai visuomenes nuostata. Ar ji teisinga?! Manau kad ne!
Tai savizudiskas narciziskos asmenybes tikslas. Paaukoti visus ir save tam kad irodyti "pasauliui" jog jis yra labiausiai vykes patinas ir uzkariautojas ar jo ideja. Visi kiti siuksles ir niekai.

Prisiminiau sia tema multiplikacini filma "Megomaindas"

Matai deepsorrow, tu sugebi greitai issikrapstyti kitas galbut to nesugeba. Kiek santykije tokiu kurie sugeba greitai isgyventi. Kiek su tom nuoskaudom gyvena ir kiek tokiu kurie senas nuoskaudas senai pamirse. Vadinkim tai grupemis ir joms primetamas vienas stereotipas.
Man atrodo butu kur kas "populiariau" vietoje "vyrai apie savo jausmus nekalba" vartoti "mano seimoje tevai to manes nemokino"
Tai mes ir pirmaujame pagal savizudzius EU.

O kodel kalbi uz tuos kurie kaupia. Kodel kalbi uz tuos kurie nesupranta savo jausmu? kodel kalbi uz tuos kurie noretu prabilti bet bijo. Kodel kalbi uz tuos kurie nezino kas yra teise gyventi? Kodel kabi uz tuos kuriu tevai labai lauke mergaites, o gime sunus?
Kodel kalbi uz tuos kurie norejo kalbetis apie isgyvenimus bet taip ir neisdriso?

"Karolis* skundėsi viskuo iš karto – bejėgiškumu, baime, įtampa, apmaudu. Jis buvo chroniškai viskuo nepatenkintas, taip pat ir gydymu, labai kankinosi, jo nepasiekdavo jokie mano žodžiai. Jei nebūčiau mačiusi jo mamos, matyt, būčiau neištvėrusi, bet man buvo nesunku įsivaizduoti, kiek tas žmogus iškentėjo. Iš karo grįžę kareiviai dažnai nebegali prisitaikyti laisvėje, o jis nei laisvės, nei šiltų santykių net nebuvo regėjęs, šalia esantį tėvą, bendradarbius, merginą matė tarsi per aprūkusį stiklą.

Dažniausiai jis sakydavo: „Nei iš šio, nei iš to kyla jausmas, kad visi manęs nori atsikratyti.“ Kartais būdavo ir blogiau: „Tikiėčiausi iš jūsų puolimo.“ Tai buvo gera formuluotė. Žodis „tikėčiausi“ rodė, kad vaikinas, skirtingai nei jo mama, suvokė, jog tai tik jausmas, o ne tikri priešai aplink. Kartais, kai visai nukamuodavo nerimas, pyktis ir depresija, jį apimdavo graudulys – tarsi meilė sau, o gal kitiems. Iš terapijos jis tikėjosi, kad galiausiai patirs kažką panašaus į nušvitimą, kad tai nutiks vieną kartą ir tęsis amžinai. Nuolat besiskundžiant, kažkas jo viduje pamažu atitirpo.

– Kaip jūs drįstate išeiti atostogų? – jis bandė juokauti, bet buvo sustingęs, paakiai juodi. – Šią naktį vėl blogai miegojau. Lyg sapnavau mamą, ji buvo nusisukusi. Prabudau susierzinęs, įsitempęs.

– Nuotaika nesugenda savaime. Šiomis dienomis kas nors nesisekė?

– Ne, tai aš atstūmiau pasaulį nuo savęs.

– Kiekviena problema turi vardą ir pavardę.

– Jūs norit, kad aš dar giliau įklimpčiau į problemas? Jei apie jas galvosi, jos tik didės. Aš pats esu didžiausia problema.

– Aš tik prašau prisiminti, kas vyko ir ką tu jautei. Tik tiek.

– Na, gerai. Vakar buvo susirinkimas. Visi buvo tokie reikšmingi, o aš toks menkas.

– Supykai, kad tavęs nepastebėjo? Meilės badas?

– Na, jūs matot iš šono, koks aš alkanas, išsiilgęs meilės. Neturėjau šeimos, bijau bendravimo. O aš matau, koks esu blogas. Blogas ir viskas! Štai sėdėjau šiandien toks juodas, priėjo kolega. Jaučiu, kad reikia kalbėti, o žodžių burnoj tai nėr. Pasijutau dar blogesnis.

– Galėjai ir ką nors apsimestinio pasakyti. Pavyzdžiui, apie orą. Kartais tai padeda išlįsti iš savo nelaimių šulinio, – atsakiau šypsodamasi.

Jis pakėlė akis.

– Vieną kartą taip ir buvo! Užsukom su giminėm į kolonėlę, užsakėm kavos. Aš pardavėjai ir sakau: „Skani pas jus kava!“ Ji kad nušvito: „Tai stengiamės.“ Bet tokių linksmybių turiu mažai. Užvakar iškvietė bosas – vertino darbuotojus. Gavau vidutinį įvertinimą. Sėdžiu, graužiuosi, jis kalba, o aš nieko negirdžiu. O paskui galvoju – gal pabandyti paklausyti? Ėmiau klausyti, žiūriu, kad ta graužatis praeina. Tada jo ir klausiu: „O ką aš galiu pagerinti?“ Kai atsiranda ryšys, to negerumo nebelieka. Bet šiandien taip neišeina, blogai aš jaučiuosi šalia žmonių ir nuolat pykstu. Na va, bjauri lemputė, pavyzdžiui! – sušuko jis visai neliūdnai.

– Šiame kabinete daug bjaurių dalykų.

– Šitas paveikslas labai depresinis, – jis pergalingai atsilošė kėdėje.

Jam už nugaros kabėjo dūmais tapytas modernus paveikslas su Muncho veidu pilkame it asfaltas fone.

– Depresinis? Jis turi kažką bendro su tavimi, – pajuokavau.

Jis net paraudo.

– Taip, iš tikro aš kaip tas paveikslas – tuščias, užsidaręs, piktas… Bet aš ne vien toks, dar aš kaip… kaip tas meškiukas! – pasakė gailiu balseliu, pamatęs mielą pliušinį meškiuką kambario gale.

– Na, taip, švelnus – tik glostykite mane, – paironizavau.

– Bet šitos dalies kaip tas paveikslas aš nekenčiu. bet ir pasikabink čia tokį, pasmaugti tokį, Munchas mat.

Jis tiesiog švytėjo iš piktdžiugiško pasitenkinimo.

– Gerai jūs mokat iš manęs pasijuokti.

– Negi verksi visada.

– Aš tai iš savęs pasijuokti nemoku.

– Taip, jei tik kas prieš plauką paglosto, šilumos neparodo, tu iš karto pamėlynuoji ir imi drebėti. Tik į išorę nenukreipi, viduje verdi smalą.

– Žinoma, geriau išmėžti išorėn, ir tie sapnai gerai, tas mėšlas lenda lauk, daug mėšlo susikaupę manyje, visur mėšlas, įsivaizduojat? Neįsivaizduojat. Viduje kažkas sako, kad niekas manęs nemyli, jūsų nemyli, ir išvis nėra pasauly jokių palaikytojų, o visus silpnuosius reikia naikinti.

– Jei nori, gali keikti pasaulį dar keletą metų nuo ryto iki vakaro. Aš leidžiu!

– Taip? Aš sau neleisčiau. Na ir eina velniop šitos knygos, netvarkingai sudėtos! Mane viskas siutina ir atrodo, kad tas keikimasis yra tikras, yra jėga, yra esmė. Nors iš tikro tai meilės trūkumas, nes nebuvo esminio ryšio su motina, bet tai pamatyti labai sunku. Aš pamačiau tą paveikslą ir bijojau pagalvot, kad esu toks. O pasirodo aš būtent toks, panašus į Hitlerį. Atėjau vakar toks, kaip tas paveikslas, su mergina susitikti ant tilto. Norėjau apsikabinti, ji atšoko, aš pyktelėjau, po to galvoju – taigi ji bijo, juk ji katukė.

– Puiku! Aš seniai įtariau, kad tu gali puikiai jausti kitą žmogų. Tiesa, juk rašei, kad nori lankyti psichologinę grupę, tikrai gera mintis.

– O kai man atsakėte, jūsų laiškas buvo toks formalus, – jis staiga patempė lūpą.

– Ir tu iš karto nustojai manimi tikėti?

– Tik trumpam. O po to pagalvojau, kad gal ir gerai. Aš juk ne kūdikis, kad visad su manim tik „utiutiū“.

– Neįvyktų nieko baisaus, jei nueitum į grupę ir keletą valandų pagalvotum ne apie save, – nusišypsojau atsiversdama sąsiuvinį.

– Iš tikro, žiūriu į šaligatvį ir matau save, žiūriu į lempą – vėl matau save. O praeitą savaitę buvau pas gydytoją ir prieš mane buvo tokia mergina, sėdėjo susiraukusi. Paklausiau: „Ar jūs čia laukiat?“ Ji tik burbt. Paskui matau – stotelėj rūko, matau – save kaltina. Tą dieną ji man atrodė tokia nevykėlė, o paskui pamačiau joje save. Jei dabar sutikčiau, galėčiau pasakyti, kad ją suprantu, – pasakojo jis, jau stovėdamas tarpduryje. – Kaip nesinori išeiti, tiek mažai tepabuvome kartu!.. Bet tiek to, sėkmės, gerų atostogų!

Atrodo, jei žmonės mus mylėtų, šildytų ir glostytų, gyvenimas būtų laimingas. Tačiau kai kuriose šeimose būna atvirkščiai – vaikai jau nuo mažens suvokia, kad jie yra tik našta ir blogis, kurio galėtų nebūti. Kaip patikėti, kad turi teisę būti, teisę užkalbinti kitą žmogų, teisę draugauti? Kaip patikėti, kad neparodęs dėmesio mylimasis ar psichologas neketina atstumti? Kur nukreipti tą apmaudą, jei ne į save? Karolis atsibunda su pykčiu ir su pykčiu užmiega. Jis žino, kad dažnai užtenka tik vieno žingsnio ir viskas pasikeičia, bet žengti tą žingsnį labai sunku. Visų pirma reikia pakeikti nelaimingą gyvenimą, išlieti susikaupusį apmaudą ir skausmą. Aš jį suprantu ir atjaučiu, bet jeigu nuolat tik glostysiu, jis ir toliau kaltins save arba tikėsis nuolatinio palaikymo iš kitų. Žiūrėdama į jį galvoju, o ar aš pati atsivėrusi žmonėms? Ar atsiribojusi ir pasislėpusi, kad ir ne taip giliai?

[url:26nhel8i]http://www.psichologas.info/?p=1162[/url:26nhel8i]

Palaukite, aš už juos nekalbu procentaliai palikau jiems tą gal ir nedidelę, tačiau vis šiokią tokią 5% dalelę. Pats sąžiningai pagalvokit kiek per savo gyvenimą teko klausytis ir guosti būtent vyrų? Jeigu tai nėra jūsų profesija ar pašaukimas (kunigas, psichologas) manau vienetai, o gal ir išvis neteko.

Nesakyčiau, kad mokymas ar nemokymas šeimoje kalbėti yra lemiamas faktorius, esmė yra kad aplinkui tai propaguojančių yra labai mažai, o pasirinkęs netinkamą pašnekovą, gali netik kad nepalengvint tos naštos, bet atvirkščiai likti nesuprastas. Mano šeimoje visada buvo mokoma kalbėtis, tai nebuvo kažkoks tabu, pamenu tėvas visada pamatęs liūdnesnę mimiką, paklausdavo ar noriu apie tai pasikalbėt. Tačiau aš pats priėjau išvadą, kad „ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim“. Be teigiamos išsipasakojimo/ palengvėjimo pusės aš matau ir neigiamą – būtent priklausomybę nuo kitų ir nesugebėjimą patiems spręsti savo problemas, savarankiškumo stoką, o kaip jūs jį išsiugdysite jeigu kaskart nukentėję bėgsite ieškoti, kas jus paguos ar pasakys kaip elgtis. Savanaudiškas požiūris sakyčiau, į problemišką situaciją atėjote pats, o dabar bandot užkraut tą naštą kitam žmogui, kad ją užjus spręstu. Taip pirmaujame su savižudybėmis, kodėl? Būtent, kad nemokame patys spręsti problemų, nuo sovietinių laikų išlikęs poreikis „būti ganomam“, nuo kažko priklausomam, elgtis taip kaip buvo kažko kito nuspręsta ir liepta, o taip juk tada kaltas ne tu, o kažkas kitas.
Aš nematau nieko gėdingo nore pasipasakoti, negėdinga prašyti patarimo - gėdinga vengti priimti sprendimą pačiam, tikėtis kad kažkas tai padarys, gėdinga kitus versti ir pačiam perdėtai savęs gailėtis. O va kai nėra tų guodėjų – piemenų vedlių, tada ir pasirenkama lengviausia išeitis, ne visu ūgiu ir aukštai pakelta galva stoti į kovą ir bandyti judėti toliau, o tiesiog viską baigti čia ir dabar, kai mes patys pradėsime ieškoti pastebėsime jog visada yra pasirinkimas, va tada ir savižudybės mažės, nurodymai ir pastovus guodimas yra problemos atidėliojimo, o ne sprendimo būdas.

Apie ką aš ir kalbu – būtent „avies-piemens“ vaidmuo, psichologas(šioje situacijoje kaip matau vėlgi tai moteris, o ne vyras) jam turi pasakyti kaip elgtis ir paaiškinti jo jaučiamus jausmus, o kur dar priekaištai ir savanaudiškas požiūris „aš toks nuskriaustas“ o jūs čia dar mat bandot turėti savo gyvenimą, eiti atostogų – guoskite tik mane, guoskite. Aš nesakau, kad palikti jį likimo valiai ar neleist pasipasakot, ne – tiesiog manau kad tai nėra problemos sprendimo ar gydymo būdas, fizinius negalavimus taip specialistas gali pašalinti, o dvasinius, savęs supratimo – gali spręsti tik pats žmogus, o tie pokalbiai yra laikinas dalykas, negydantis ligos, o tiks slopinantis jos simptomus iki kito karto.

As ta teksta atsinesiau visa, nes negalejau kazkaip jo iskirpti dalimis.
Ne savanaudiskas, o mazochistinis. Ir ne TSRS, o "geri" tevai.
deepsorrow, nezinau kaip tau, kazkada as galvodavau, kad kiti galvoja ta pati ka ir as. Jaucia pasauli taip kaip ir as. Man buvo lengva paisyti kaip kas turi buti. Kas atrode elementaru kitas nusijuokdavo.
"o dvasinius, savęs supratimo – gali spręsti tik pats žmogus, o tie pokalbiai yra laikinas dalykas, negydantis ligos, o tiks slopinantis jos simptomus iki kito karto."
Taip gali spresti vienas, taciau dviem tai daug lengviau. Dvasiniu reikalu as cia neliesiu. Nepatinka musiskiams Sventasis Rastas Pokalbis poroje apie dvasinius dalykus poroje, dar labiau suartina. Apie sprendimus vienam ir prasidejo si tema.
As pasakiau ka norejau. Paliksiu diskusija iki sekancio karto su sia fraze "Žiūrėdama į jį galvoju, o ar aš pati atsivėrusi žmonėms? Ar atsiribojusi ir pasislėpusi, kad ir ne taip giliai? "