kodel tiek daug vienisu zmoniu?

Na ir kas? Nebus to - atsiras kitas. Dar nebuvo taip, kad nebūtų... O laisvė nemainoma į nieką...
Svarbiausia išmokti būti su savimi, o gyvenimui bendrakeleivis visada atsiras.

Čia kalba eina ne apie gyvenimą kartu ar atskirai turint draugą, o apie tai, kad daug žmonių tos antrosios pusės neturi ir yra vieniši. Bepigu postringauti "aš galiu rinktis.. vos pirštu pamojus.. išsikviesti porai dienų". Tai nėra rimti santykiai ir meilė. Rinktis mes galime visi-os, ir išsikviesti ne problema.. Bet rimti žmonės ieško rimto gyvenimo palydovo, nuolatinio partnerio, o ne draugo malonumu savaitgaliui.

Labai teisingai pastebeta the Truth is.

Man atrodo mūsų tiek daug, nes žmonės susiranda kažką, kiti išssiskiria, todėl ir skaičius ieškančiųjų didelis. Juk vvienatvė kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau pažįstama būsena...

Labai pritariu issakytai minciai ir tiesa pasakius, tie visi - os, jeigu tik sutiktu zmogu su kuriuo butu, kad ir paprasciausiai gera kartu, vienatves tikrai nesirinktu..... Kitas niuansas: baime pripazinti, kad nera taip gerai, kaip atrodo ir nesuvokimas iki galo, ka is tiesu pats-i nori, drasos stygius, ka nors veikti kitaip.

ania labai jau cia gerai rasot pirstu pamoju ir atlekia o ko atlekia?ane o kai busi 70 tai irgi atlėks? o taskitas jau neatsiras taip manaunors ka as cia sneku uztes ir 55 sulaukt.

Kad ir kaip bebūtų, vistiek žmogus yra supamas žmonių...
Atrodo tereiktų tiek nedaug - nuoširdumo, šypsenų ir gyventi būtų daug lengviau, bet mes patys sau prisigalvojame ir prisikuriame tiek visokiausių problemų ir bėdų, kad tą nuoširdumą ir šypsenas nustumiam gilyn.
Užtenka pasižiūrėti į žmones Lietuvoj - visi paskendę mintyse ir deja tokiose, kurios nekelia šypsenų
Gal dėl to ir žmonių vienišų tiek daug.

o i tave senas berneli jaunikles dar ziuri?

Bendravimas ir žmonių artumas – vienas svarbiausių mūsų poreikių. Mums neužtenka tik gyventi tarp žmonių, reikia juos ir jausti. Reikia turėti kam išsipasakoti savo bėdas, kai liūdna, ir kam pasigirti, kai sekasi. Tai bendra mums visiems.

Todėl natūralu, kad šio poreikio nepatenkindami jaučiamės nevisaverčiai. Lygiai taip pat, kaip mums trūksta jėgų, kai esame alkani. Bendravimas mums reikalingas kaip maistas – jo netekę išgyvename sunkiai.

Labai teisingai pastebėta.