IJeigu puikybė – tai ne išdidumas, ne ego ir ne teigiama savivertė, tuomet kas, vis dėlto, tai yra?
Puolęs angelas
Šventajame Rašte minima, kad Liuciferis buvo vienas iš arčiausiai Dievo esančių angelų. Jau pats jo vardas reiškia „nešantis šviesą“. Deja, jį užvaldė puikybė ir jis pats įsigeidė tapti Dievu. Liuciferis nekentė naujojo Dievo kūrinio – žmogaus – ir Dievo palieptas atsisakė jam nusilenkti, todėl buvo nublokštas iš dangaus. Šiandien Liuciferis dažnai tapatinamas su šėtonu, blogio karaliumi, kuris nepaliauja bandęs per nuodėmes (visų pirma, puikybę) užvaldyti žmogų.
Liuciferio istorija iliustruoja puikybės prigimtį. Puikybė pasireiškia tik per santykį su kitu. Vienas pats Liuciferis buvo nuostabus angelas, tačiau jis paslydo, kai negalėjo nusilenkti žmogui, manydamas esąs pranašesnis už jį ir pretenduodamas į dieviškumą. Analogiškai, žmogaus puikybė pasireiškia ne tada, kai jis paprasčiausiai save gerai vertina, o tada, kai lygindamas save su kitais žmonėmis išaukština savąjį „aš“.
Vadinasi, jei sau konstatuoju, jog „esu gražus žmogus“, „tapau išmintingesnis“, „ko gero, turiu talentą“, tai nereiškia, kad prabudo puikybė. Greičiau tai – fakto konstatavimas, normalus mokėjimas pasidžiaugti ar nuostabos, dėkingumo padiktuota frazė. Tačiau jei aš sakau „aš esu graži“ su potekste „išskirtinai graži, gražesnė už tam tikrą moterį, gražiausia visatoje, gražiausia iš visų“ ar „įgavau išminties, kurios kiti, vargšeliai, neturi“ – tai jau puikybės blykstelėjimas.
Kadangi lyginimas, diferencijavimas yra natūralios ir reikalingos žmogaus mąstymo funkcijos, puikybė retkarčiais prasiveržia savaime ir tai, ko gero, yra neišvengiama. Puikybė suveši tada, kai susireikšminimas tampa neatsiejama asmenybės dalimi. Vos tik frazę „aš tapau išmintingas, išmintingesnis už daugelį žmonių aplink mane“ neribotam laikui didžiosiomis raidėmis įrėžiame savo sąmonėje, ši puikybės padiktuota maksima pradeda veikti mūsų sprendimus, požiūrį į kitus žmones ir savivoką apskritai. Prasideda liūdnai pasibaigsianti kelionė didybės manijos ir asmenybės suskilimo link.
Pažeidžiamumas
Anot garsiojo teologo šv. Augustino, puikybė – esminė žmogaus problema, mat žmonės iš prigimties yra linkę save pervertinti, o ne nuvertinti. Augustino požiūriui pritaria ir nemažai socialinės psichologijos atstovų. Kaip rodo tyrimai, dažniausiai žmonės linkę galvoti apie save geriau, nei kiti žmonės apie juos mano. Pavyzdžiui, viename Kalifornijos universitete apklausus dėstytojus, pasirodė, kad dauguma jų mano, jog yra geresni specialistai nei jų kolegos. Pasak rašytojo Williamo Soroyano, kiekvienas žmogus yra geras žmogus negerame pasaulyje – būtent toks požiūris būdingas daugeliui žmonių. Anot socialinio psichologo Davido Mayerso, nepaisant to, jog kalbama apie plačiai paplitusį reiškinį – žemą savivertę, iš tiesų žmonija kenčia ne nuo „nepilnavertiškumo komplekso“, o nuo „pranašumo komplekso“. Jo manymu, per gerai save vertinantys žmonės tiesiog nelinkę eiti pas psichologus. Tai, kad psichologų klientūrą daugiausia sudaro prastai save vertinantys žmonės, neatspindi visos populiacijos vaizdo.
Psichoanalitikai į šį tariamai „per aukštą savęs vertinimą“ pažvelgė giliau. „Tai, ką žmogus sakosi manąs apie save, nebūtinai yra tiesa, ir nereiškia, kad žmogus iš tikrųjų taip jaučiasi“, – sako jie.
Viena pirmųjų per aukšto savęs vertinimo ir itin žemo savęs vertinimo ryšį pradėjo tirti psichoanalitikė Karen Horney. Anot jos, puikybė ir neapykanta sau – tai dvi tos pačios monetos pusės. Lygiai taip, kaip už didybės manijos ir narcisizmo slepiasi pažeidžiama, nuolatinio jos vertės patvirtinimo reikalaujanti, savęs nekenčianti esybė, taip už nusižeminimo, saviplakos ir demonstruojamo kuklumo slypi susireikšminimas ir narcisizmas. Pirmuoju atveju reikia nuolatinių aplodismentų ir pripažinimo, padedančio išvengti besiveržiančio nerimo, antruoju atveju žmogus puola į depresiją, nuvertina save, nes giliai viduje jaučiasi pranašesnis už kitus, tačiau nesugeba to įrodyti sau ir / ar kitiems ir savo „nuostabumo“ patvirtinimo nesulaukia iš aplinkos. Pasak individualios psichologijos pradininko Alfredo Adlerio, už bet kokios rūšies psichopatologijos, įskaitant ir nepilnavertiškumo kompleksą, destruktyvumą, slypi „pranašumo kompleksas“. Tačiau kodėl tuomet žmogus yra taip susipainiojęs savęs nuvertinimo ir pervertinimo pinklėse?
Filosofas Søren Kierkegaardas teigė, kad „neįmanoma būti žmogumi nejaučiant daug nerimo“. Žmogus išgyvena nerimą nuolatos: susidurdamas su pasirinkimo ir sprendimų priėmimo neišvengiamybe, su savo ribotumu. Galiausiai, jis išgyvena mirties neišvengiamybės nerimą – psichologai tai vadina egzistenciniu nerimu. Nuo nerimo žmogus ginasi. Anot psichologo, rašytojo Terry Cooperio, puikybė – vienas „populiariausių“ būdų gintis nuo savo pažeidžiamumo. Kurdamas iliuziją, kad jis yra išskirtinis, geresnis nei kiti, žmogus tarsi bando įgauti nemirtingumą, privilegiją būti teisiam bet kokiomis aplinkybėmis ir tarsi nusimeta priimtų neteisingų sprendimų kaltės naštą.
Čia susiduriame ir su religiniu žmogaus gyvenimo aspektu. Kaip sakė amerikiečių teologas Reinfoldas Niebuhras, puikybė išnyra tada, kai žmonės nusprendžia, jog viskas gyvenime priklauso tik nuo jų pačių, ir nebepasitiki Dievu. Sveikas žmogus turi išmokti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą (juk to siekiama ir psichoterapijos metu), tačiau ne per daug. Jei žmogus mano, kad absoliučiai viskas jo gyvenime priklauso nuo jo, ši begalinė atsakomybė sukelia ir didžiulį nerimą, kurio žmogus nėra pajėgus atlaikyti. Taip atveriamos durys įvairiems gynybos mechanizmams, pasireiškiantiems per puikybę, melą, agresiją. Geriausia, kai žmogus prisiima atsakomybę, tačiau palieka atviras duris transcendencijai, paslapčiai, nežinomybei.
[url:2a7gxntk]http://www.asirpsichologija.lt/index.php?puikybes-drakonas&category=4&id=492[/url:2a7gxntk]
