Narcisizmas – gyvenimo pilnatvė?

"viršinikai,žmona,vaikai etc) yra „trikdžiai“"
Ir dar sako mistika.
Nesivargink su atsakymu.

Kuo gi reiškiasi ta puikybė šiandien? „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo“ (Apr 3, 20) – rašoma Apreiškimo Jonui knygoje. Puikybė reiškia mūsų sąmoningą atsisakymą atidaryti duris ir įsileisti besibeldžiantįjį. Baiminamės, kad tokiu atveju pritrūks vietos mūsų pernelyg išsikerojusiam ego. „Norėčiau skirti daugiau, bet vargu ar pavyks. Man ir pačiam reikia erdvės“, – taip į Tėvo prašymus išnuomoti butą jo Sūnui atsako pagrindinis Margaret Halaskos OSF istorijos herojus, kuris akivaizdžiai baiminasi, kad tikėjimas ne jį papildo, įprasmina jo žmogiškąjį pašaukimą, o riboja, atima dalį laisvės užkraudamas tam tikras pareigas.

Trumpai tariant, siekdamas įsileisti kitą, jis turi pirmiausia įveikti savo puikybę, o juk būtent puikybė mus dažniausiai atskiria ir izoliuoja nuo kitų. Be to, baiminamės, kad tas, kuris beldžiasi į mūsų duris, kalbės mums nepatinkančius dalykus ir primins kai kurias mūsų pamirštas tiesas, tarkime, kad nesame dievai, kuriems lemta spręsti gėrio ir blogio klausimus. Apskritai nemėgstame, kad mums kažkas aiškintų, nes puikybė skatina mus tikėti, jog viską puikiai išmanome, kad viską galime matuoti pagal savo susikurptus kriterijus. Aukštiname ne dialogo, o monologo, kuriame kitam individui gali būti skirtas nebent pasyvus pritariančiojo vaidmuo, kultūrą. Visas nepatogias mintis, kritines pastabas, perspėjimus siekiame paversti juokais arba nutildome užsidėdami ausines ir pasigarsindami MP3 grotuvą. Nė nemėgindami ieškoti giliau, mojuojame Richardo Dawkinso „Dievo iliuzija“ ir tariame, kad religija tėra tik atgyvenusių prietarų, iš kurių galima tik šaipytis, arba, jei esame pagarbesni, padėti į muziejų, rinkinys. Visus, manančius priešingai, pakrikštijame fanatikais, o su tokiais juk rimtai kalbėti neįmanoma.Puikybe Mėgstame stebėti save veidrodyje ir mėgautis savo atvaizdu jame. Mūsų atvaizdas tampa tarsi garbinimo objektu, visiškai taip, kaip vaizduojama ir P. Bruegelio kūrinyje. Juk puikybė dailininko kūrinyje veidrodyje mato ne objektyvų savo atvaizdą, tas žvilgsnis į save nereiškia refleksijos, kritinio požiūrio, savo nuodėmingumo, netobulumo suvokimo. Tai – aukštinantis ir idealizuojantis žvilgsnis, nes puikybė veidrodyje mato save kaip visų geriausių bruožų, dorybių, grožio įsikūnijimą. Puikybės pasaulis prasideda ir baigiasi ja pačia.
[url:k66xijdm]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-19-donatas-puslys-apie-puikybe-paraliu-ir-bruegelio-paveiksla/90939/comments#list[/url:k66xijdm]

Vaikas, kuris jaučia didelę grėsmę, kylančią iš jo paties agresijos (ji projektuojama į kitus ir tada internalizuojama vidinių "pabaisų" pavidalu), kompensuoja įniršio ir pavydo patirtį fantazuodamas apie turtą, grožį ir galią. Šios fantazijos kartu su internalizuotais "gerų" tėvų, kuriais siekiama save apsaugoti, įvaizdžiais tampa "grandiozinės savęs paties koncepcijos" šerdimi. Savotiškas aklas optimizmas apsaugo vaiką narcizą nuo pavojų, tykančių tiek aplinkui, tiek jo viduje – ypač nuo priklausomybės nuo kitų, kurie be išimties suvokiami kaip visiškai nepatikimi. Pasak Otto Kernbergo, "nuolatinė visų savęs paties ir objektų įvaizdžių projekcija įtvirtina ir išsaugo grėsmingų objektų pasaulį, nuo kurio saugomasi pasitelkiant visus "gerus" įvaizdžius ir kuriant megalomaniškus, idealius savo paties įvaizdžius". Narcizų depresija pasireiškia ne liūdesiu su kaltės priemaiša, kurią Freudas aprašė "Raudoje ir melancholijoje", o įgauna bejėgiško įniršio ir pralaimėjimo išorinėms jėgoms jausmo formą.

Kadangi vidinis šių pacientų pasaulis labai menkai apgyventas (jis susideda tik iš "grandiozinio savęs paties", pasak Kernbergo, iš "nuvertintų savo paties bei kitų įvaizdžių ir potencialių persekiotojų"), šie pacientai išgyvena stiprų tuštumos ir neautentiškumo jausmą. Nors narcizas, kaip minėta, sėkmingai funkcionuoja kasdieniame gyvenime ir dažnai žavi aplinkinius (neretai dėl į savo asmenybę nukreipto pseudoįžvalgumo), nuvertindamas kitus ir drauge prarasdamas smalsumą jų atžvilgiu, jis nuskurdina savo asmeninį gyvenimą ir vis smarkiau išgyvena "subjektyvų tuštumos potyrį". Stokodamas bet kokio intelektinio įsipareigojimo šiam pasauliui – nepaisant dažnai perdėto savo paties intelektinių gabumų įvertinimo – jis turi mažai erdvės sublimacijai. Todėl jis priklauso nuo kitų, iš kurių reikalauja nuolatinio savo asmenybės patvirtinimo ir sudievinimo. Jis privalo prisirišti prie ko nors, gyvendamas beveik parazitinį gyvenimą. Kartu jo baimė dėl emocinės priklausomybės, taip pat manipuliacinis požiūris į asmeninius santykius verčia pastaruosius mandagiais, paviršutiniais ir neteikiančiais pasitenkinimo. Vienas iš pacientų yra pasakęs: "Idealūs santykiai man būtų tokie, kurie truktų du mėnesius. Taip neatsirastų jokios atsakomybės. Vėliau aš juos tiesiog nutraukčiau".

[url:fbumntpu]http://www.culture.lt/satenai/?st_id=1509[/url:fbumntpu]

O vėlgi, ko gali mane išmokyti tas, kuris beldžiasi į mano duris pats neturėdamas kampo? Ko jis gali išmokyti ir kiek jo mokymas teisingas jeigu jis tiesiog brukamas. Tas, kuris tikrai moko ir kurio mokymas yra kažko vertas jo nesiūlo "gatvėje" - norintys mokytis ir juo sekti patys pas jį ateina ir jį susiranda. Puikybė ne sąmoningai atsisakyti įsileisti visus besibeldžiančius - puikybė belstis į visas duris ir mokyti visus sutiktus manant, kad tik tavo vieno mokymas teisingas ir išskirtinis, puikybė - juos "teisti" už tai, kad jų pasaulėžiūra prasilenkia su jusiške, tokia tobula ir visuomet teisinga. Puikybė manyti, kad visus reikia gelbėti, net tuos kurie ir taip yra laimingi. Puikybė ar gal tik noras būti išklausytam, suprastam ir priimtam, patvirtinimo ir bendraminčių paieškos?

Kodėl vieno užtikrintumas ir pasitikėjimas savimi traktuojamas kaip nusikaltimas ar paklydimas, o tuo tarpu kitas - užtikrintai ir besąlygiškai pasitikintis savo mokymu laikomas Mesijas ir ganytojas, mano galva toks tokiam lygus.

Religija ir "tėra tik atgyvenusių prietarų, iš kurių galima tik šaipytis, arba, jei esame pagarbesni, padėti į muziejų, rinkinys" kol į visus kitokius baksnojame ar grūmojame pirštu, nesuprasdami, kad visi esam to paties vaikai ir visi to paties dalis(sakykime:)), kol manom, kad turim teisę prisiimti Mokytojo vaidmenį ir šviesti kitus, kol esam tokie arogantiški ir užtikrinti, kad būtent kiti klysta, o mes esam teisūs("nesame dievai, kuriems lemta spręsti gėrio ir blogio klausimus...nes puikybė skatina mus tikėti, jog viską puikiai išmanome, kad viską galime matuoti pagal savo(ar kažkieno) susikurptus kriterijus").

Baiminamės atidaryti duris ne todėl, kad nenorėtume susilaukti kritikos ar neigiamų savo pusių įvardinimo, net ir pats blogiausias žmogus suvokia, kur ir kodėl yra kaltas - baiminamės, kad silpnumo akimirką tie paklydimai nebūtų panaudoti visiškam mūsų dvasiniam ir fiziniam sužlugdymui, bei nemastančios tik aklai sekančios būtybės pavertimui ir sekimui kažko, kas nėra apibrėžta.

Mano nuomone verciau imk ir sudaryk santuoka su moterimi kuri atitinka sia tema. Po desimties metu galesim pasikalbeti apie aklai.
plepalai.

http://www.balsas.lt/naujiena/550179/ps ... s-sadistas

Plepalai - sieti šiuos du dalykus - individo, kaip narcizo gyvenimo pilnatvę ir santuoką, kaip dviejų simbiozę, kada gyvenimo pilnatvė jau turėtų būti ne mano o "Mūsų". Jeigu santuoka nėra "iš reikalo" ar pagrįsta naudos siekimu, tai nuo jos įprasminimo/įforminimo/apsisprendimo momento visi "aš" išnyksta ar bent turėtų išnykti - pasirinkimas tai mūsų, apsisprendimas mūsų. Jeigu žmogus man netinka toks, koks yra tai jo ir nesirinksi. Tamsta manot, kad visus reikia mokyti ir atvesti į doros kelią, tad gal jums po tų metų ir kils problemos - aš priimu žmogų koks jis yra, su visais jo pliusais ir minusais, bei bandau nuspręsti ar žmogus toks, koks yra man priimtinas ir ar su juo galėčiau nugyventi tai, kas man liko. Manymas, kad kažkur eigoje galėsi ar sugebėsi jį pakeisti yra kritinis momentas, kur reiktų pasvarstyti, kad gal ne su tuo šliejamės. Mano galva tai yra daugiau nei pusės santuokų iširimo priežastis - būtent naivus tikėjimas eigoje pakeisti savo partnerį. Įsipareigoti reikia ne varlei, tikintis jog ji ilgainiui bučiuojant pavirs princu ar princese - įsipareigoti reikia žmogui, kurį sugebi matyti kaip savo partnerį ir be kurio buvimo šalia neįsivaizduoji laimingų akimirkų.

Aš nevedžiau 16 iš reikalo, nevedžiau ieškodamas mamos ar draugės, nevedu spaudžiamas aplinkos, kad ji būtų patenkinta - tai mano ir man, kam nepatinka, lai nežiūri ir nebendrauja - vesiu tą, kuri bus man viena ir nepakeičiama, su kuria galėsiu dalintis tuo, kuo su niekuo nenorėjau.

O apie Breiviką - kam matuoti visus pagal vieną sulūžusį sraigtą? Ar pagal mažumas mes čia imsime tvarkyti savo gyvenimą? Mano galva, nei narcizas sadistas jis - nesveikas iškrypėlis ir tiek, neieškot sąlyčio taškų ar pagrindimo kaltinamas ar ne reikia, o naikint tokius ir tiek. Bausmė turi būti lygi nusikaltimui - atimta gyvybė - lygi budelio mirčiai. O kol humaniška visuomenė ir toliau skerdikus ims auklėti ir bandyti perprasti, kodėl pastarieji taip pasielgė, tol naudos nebus - įstatymas turi būti toks, kad jokios išlygos ar galimybės nekeltų noro jo laužyti.

Niekas nesieja santuokos su Breiviku, pabandžiau paieškoti narcizinio tipo asm. pavyzdžio. Šiaip tai mes visi nesame grynuoliai, tik vienas ar kitas bruožas yra dominuojantis.
Gal ne vietoj įlindau į jūsų pokalbį, bet asmenybės tipiškumas manau į temą. O postai skirtingų žmonių.

Braliukas, nesiruošiau šia tema aptarinėti Tavo asmenį.
Ir ne aš straipsnio nuorodą apie Breiviką įkėliau.

Apsistosiu tik ties šituo. Kad VESTI reik žinoti kur VESTI. Aplamai klausimas kuris kurį VES ir ar Ten norės eiti.
"Mano galva tai yra daugiau nei pusės santuokų iširimo priežastis - būtent naivus tikėjimas eigoje pakeisti savo partnerį."
[url:3gq5n1mv]https://www.google.lt/search?q=%C5%BEmogaus%20raida&ie=utf-8&oe=utf-8&aq=t&rls=org.mozilla:lt:official&client=firefox-a&source=hp&channel=np[/url:3gq5n1mv]
Mano galva, kiek kitaip.
Kas yra santuoka, aplamai ne ši tema...