Spręsti ar laukti, kol išsispręs?

bet kokios "teisingos" isvados padarytos, stebiuosi.

Kažkas labai gerai pastebėjo apie problemos dydį ir svarbą. Kartais pasitaiko, kad problema yra, tačiau šiuo metu nieko pakeisti neįmanoma. Kol situacija būtent tokia, reikėtų mintis nuvyti šalin ir negaišinti savo brangaus laiko. Kai problema išsprendžiama - reikia imtis ją spręsti.

Kalbant apie konkrečią Jūsų problemą, manau laukti nebėra ko (ir taip per daug laiko sugaišote). Mano manymu, kartu pradedantys gyventi žmonės turi turėti bendrą gyvenimo projektą, kitais žodžiais tariant - bendrą viziją. Jūsų vizijos buvo skirtingos: Jūs norėjote ne tik artimo žmogaus, bet ir vaikų, tuo tarpu Jūsų gyvenimo draugui pakako Jūsų. Galbūt Jums atrodo, kad atšalusius jausmus pavyktų atgaivinti, tačiau siūlyčiau susimąstyti, ar verta. Juk Jūsų šeimyniniai gyvenimo siekiai kardinaliai skiriasi, o tai yra laimingo gyvenimo kartu pagrindas.

... arba net nebemąstyti, ir taip tikriausiai tik tai ir darote, kad galvojate galvojate galvojate.. O tikrai \kito žmogaus iš molio neperlipdysi, jo nepakeisi. Jei jis negeidžia, tai nėra ko siųūlytis, nes siūloma prekė atrodo pigi.

Iš kitos pusės tarpusavio santykiuose būna periodų, kai daugiau pastangų turi dėti tai vienas, tai kitas. Jei abu visada nusispjautų ir sakytų "nenori - nereik" tai vargu ar aplamai šiame gyvenime būtų neišsiskyrusių porų. Tačiau šiuo konkrečiu atveju visgi reikėtų priimti drastišką sprendimą ir kurtis savo gyvenimą, pagal savo vizijas.

Pirma - bandyti kalbėtis. Nors mano akimis tas nesikalbėjimas jau gerokai užsitęsęs. Mėnuo tokio ,,bendravimo'' yra akivaizdu, kad plyšys santykiuose gilus.
Antra - pamąstyk, kas judu sieja? Santuokos nėra, vaikų nėra, būstas jo, jausmai? Panašu, kad irgi neliepsnoja... Yra tik 8 metai gyvenimo susimetus ir tai neatsveria skirtingų poreikių ateičiai.
Moteriai kaip ne kaip laikrodukas labiau tiksi.
Kartais pravartu įjungti protą ir pamatyti visą situaciją iš šalies. Be emocijų. Nes už savo gyvenimą atsakinga tu pati ir gerai pagalvok, kiek laiko dar norėsi būti tokioje padėtyje - neturėti vaikų, gyventi jo būste.
Aš, jei nepavyktų prakalbinti, vis tik galvočiau apie kažkokius sprendimus, gal net išėjimą ir matyčiau jo reakciją. Jei žmogus abejingai į tai žiūri, tikrai neverta gaišti laiko ir reikia tvarkytis savo gyevnimą.
Bet čia tik už save kalbu, kaip aš elgčiausi.

Manau pavojinga manipuliuojant isejimu, prasyti vaiko. Gali buti tik blogiau.
Kodel nestatomas klausimas, kodel nepavyksta pasikalbeti? kodel nesvarbu kas brangiausia? kodel jam nesinori vaiko?!
Ir tik vienas kelias, tvarkytis savo gyvenima. Padeti taska ir iseiti, pirma ir paskutini karta.

Kad nesikalba nenuostabu, kad ir visiškais beširdžiais/bejausmiais mus laikytumėte, tačiau mums irgi yra sunku tai pasakyti, priklausomai nuo charakterio, sukauptos drąsos pranešti tokią „naujieną“ savo partneriui gali pakakti tik 1 kartui. Sekančiame etape vyriška mąstysena iš jausmų pereina i praktišką – nenoriu nieko liūdinti/įskaudinti, tačiau iškelkime hipotezę, kad turi kitą moterį. Šioje situacijoje jūs būtumėte išnaudojama, jums lieka visi buities darbai ir kiti rūpesčiai, o vyrui –„linksmybės“ ir ne bet kokios , o su ramia sąžine, nes juk jis jums pasakė. Jis vėl ims kalbėti (arba išeis) tik tada, kai toji hipotetinė moteris iškels jam ultimatumą. Vaizdžiai kalbant gyvenimą poroje/santykius galime laikyti simbiotiniu organizmu, o tokias problemas – liga. Daugelis žinome, kad užtęstos ir įsisenėjusios ligos išgydomos(jei išvis gydomos) žymiai sunkiau, linkusios į komplikacijas. Labai blogai, kad nėra artimesnio žmogaus, kuris būtų gerai susipažinęs su jūsų situacija ir galėtų patarti kažką konkretaus, mes (forumiečiai) deja tegalime guosti ir išsakyti, kaip elgtumėmės patys, tačiau galutinis sprendimas privalo būti jūsų , nes nuo jo priklausys būtent jūsų tolimesnis gyvenimas, būtent jums teks susitaikyti ir gyventi su vienokio ar kitokio sprendimo pasekmėmis .

Pala... O kas sako, kad reikia prašyti vaiko? Vaikas negali būti pradėtas tokiame nestabiliame santykyje, nes jis bet kuriuo atveju turi teisę į abu tėvus ir laimingą vaikystę. Paskui taip ir atsiranda ,,ar vaikas problema ieškant vyro''...
Mano galva visi tie gyvenimai susimetus irgi atneša savų bėdų. Žmonės dažnai pradeda gyventi daugiau iš patogumo arba - na, pabandom, jei ką, bus lengviau išsiskirti, be tikslų ,,kol mirtis mus išskirs''.
Moterys tikrai dažniau tikisi, kad tai peraugs į santuoką, vyrai dažniau vertina kaip patogų laikinumą: nemokamas seksas, sutvarkyti namai, šiltas maistas.
Rezultate, kai reikia skirtis po kelių metų, vienam būna šokas: po tiek išgyventų metų!!! Kitam - na va, pabandžiau, gerai, kad nesituokiau, tikrai netiko. Žiūrint ciniškai - kaip ir nieko blogo tas vyras nepadarė -nieko nežadėjo, neapgavo, vaiko neužtaisė. Esmė - skirtinguose lūkesčiuose.
Pasikartosiu: tvarkykis savo gyvenimą. Žinok tiksliai, ko nori ir spręsk pati, žiūrėk savo norų ir poreikių.

su visa pagarba ispasakytam. Kodel autorei turetu buti idomu svetimos problemos?!
Ja gamta tokia sutvere, gimdyti. (Visus mus taip uzprogramavo, veistis. Na kai kuriems vaikystes dovanos.) Vienok tai jos NORAS. Taskas.
O su vaikystes "dovanomis" mes ir tik mes patys turime tvarkytis.

Nuojauta kuzda mes vel apie ta pati.
Visai gali buti, kad antrajai autores pusei viskas ka isvardinote tiko. Gali atsirasti baime visa tai prarasti. Baimes vedimas gali sutikti su salygomis. Iki?!
Na kiek mano logika nesa, butu netike, butu isgrudes. Kiekvienas isproteja savaip ir kam ko reik?!