Spręsti ar laukti, kol išsispręs?

Kaip Jūs sprendžiate gyvenimiškas problemas? Skiriate jų sprendimui visą savo laiką ar džiaugiatės tais dalykais, kuriuos turite nesureikšmindami problemos ir laukiate kol ji savaime išssipręs?

Kad tu ir paklausei.... O apie problemos dydi nepamastai kartais, pvz problemos dydzio ir laiko jai spresti santyki?
Ar cia DP komanda sitaip temas kepa, atseit foruma gyvina?

Atsiprašau, kad mano klausimas per daug abstraktus... Tiesiog pati problema yra labai delikati.. Mane palieka vyras...

Kas cia delikataus? Cia tokiu paliktu ir paliekamu didzioji dalis, paskaityk temas. Taip, kad nesivarzyk, destyk, kas svarbum, kokiu klausimu ir minciu turi.

Gyvenome kartu 8 metus, vaikų neturėjome. Aš norėjau, jis ne. Vis sakydavo, kad karjera, kad reikia didesnio namo ir t.t. NA aš kaip įsimylėjusi moteris laukiau ir tikėjau. Prieš mėnesį grįžęs iš darbo jis kaip lietus iš giedro dangaus pasakė, kad išeina. Aš ilgai buvau apkvaitusi. Paskiau verkiau. Paskiau raminausi, bandžiau mąstyti blaiviai, klausiau jo kodėl. Jis visai užsisklendė, nebekalba apie tai. Dabar jau mėnesis laiko jis elgiasi kaip niekur nieko. Grįžta iš darbo, pavalgo, žiūri televizorių, dirba prie kompiuterio. tiesa grįžta vis vėluiau ir vėliau. Jis nieko beveik nesako išskyrus buitiškus nereikšmingus sakinius. Būstas pirktas jo. Nevaro jis manęs, bet aš nebežinau, kaip elgtis. Turiu nuostabų darbą. Nelabai pelningą, bet vien dėl o dar nenusižudžiau ar šiaip nepuoliau į depresiją. Tik tikro draugo, kuriam galėčiau išpasakoti savo jausmus nėra. Yra pažįstamų žmonių, bet tokios kausmo, o gal silpnupo parodyti nenoriu.. bijau. Tai vat. Nevbežinau, kaip elgtis. Laukti? Daryti sprendimus? versti kalbėtis?

Manau turite su vyru pasikalbeti. Bet ne versti ji kalbeti, kaip parasete, o pakviesti pokalbio. Negi per 8 metus bendro gyvenimo menusipelnete valandos nuosirdaus pokalbio?

Ne taip viskas paprasta. Jie nebenori kalbėti, tiesiog nori nusimesti naštą. Todėl ir sakau, kad belieka laukti.. nes viena nebegaliu VEIKTI už du

Susiraskit, kur išeiti ir išeikite. Nesižeminkit, jei jis nieko nebenori. Kad ir kaip skaudu, bet manau, taip būtų geriausia, nes manyčiau, nebėra ir ko laukti, nebėra tų dviejų. Na, bet kaip elgtis, tai jau Jūs galutinai nuspręsit pati.

Manau, jis savo tokiu elgesiu duoda suprasti, kad tu iseitum....kaip tai bebutu skaudu ir pikta linkiu neprarasti savigarbos...linkiu spresti, o ne laukti. Nera to blogo, kas neiseitu i gera, patikek....

Iš visos širdies dėkoju už palinkėjimus. Kaip bebūtų graudu, tikriausiai Jūs teisūs, nelebai turiu kur eiti, bet teks išsinuomuoti butuką mažytį, gal kokiam bendrabutyje. Dabar graužiu save, kad buvau tokia kvaila ir niekada neiniciavau bendro būsto pirkimo, nes prisidėjau prie jo būsto gražinimo kaip prie savo. Ir kartu labai sunku žengti tą žingsnį.Darau viską, kad atidėčiau buto paieškas....