Neįminta vienatvės mįslė

Panašiai.... Tik neaišku ar genijus gimsta vienatvėje ar vienatvė būtina genijui...
Ką žmogus gali sukurti paskendęs rūpesčiuose, rutinoje, nuolatiniame trynimesi tarp kitų?
Va kai atsiskiri, išsigrynini, randi save savyje, tada ir mintys pradeda rutuliotis apie gyvenimo esmę, prasmę, būtį, o ne apie mokesčius, nenuvalytą sniegą nuo kiemo ir kotletus...

Ir dar, Ugnele, neaišku, ar kiekvienas vienišas yra genijus. O apie gyvenimo prasmę galvoti galima ir valant sniegą, ir kepant kotletus. Rimtai.

Na aš čia pagal save:)
Kai paskęstu buityje, darbuose, savuose ir kitų rūpesčiuose, tada gyvenu. Kai ateina atoslūgis, tada galiu džiaugtis ramybe, vienatve ir mąstyti. Kartu neišeina, dar neišmokau:)

Truputi kitaip buna : )

Protingi mokosi is svetimu klaidu, kvailiai visai nesimoko, o ismintingas zmogus viska isgyvena 100 proc. ir tada padaro isvadas. Protingas zmogus taip pat gali tapti ismintingu, bet tai butu tas pats, kas
viska zinoti apie afrikos gamta is kazkokiu saltiniu ir tapus profesorium, destyti tai universitete, bet taip niekada ir nepatirti to visais savo pojuciais.

Baikit su ta vienišavimų romantika. Buvau ir aš tokia jaunystėj. Ypatinga pati sau, nesuprantama, nemokanti užmegzti ryšių ir to vengianti. Daug vėliau supratau, kad tai - vienišos vaikystės rezultatas, nesusiformavę bendravimo įgūdžiai. Daug laiko praėjo, kol pertvarkiau save, išmokau kontaktuoti su aplinkiniu pasauliu, suradau džiaugsmą artimume, meilės šilumą. Kartais dar pagaunu save besibaidančią pasaulio, bet jau žinau, kas tai yra, ir greitai peršoku per kliūtį.
Manau, tai nėra baisu jauname amžiuje, nemažai žmonių tai pereina. Blogiau, kai užsifiksuojama būsenoje, ir senstantis vienišas keistuolis, dažnai apsileidęs, jau beveik neturi šansų įsilieti į aplink kunkuliuojantį gyvenimą. Sakysit, jam to ir nereikia. Gal būt. Bet šis laiškas rodo ką kitą, žmogui nėra gerai, jis nori pakeisti situaciją. Linkiu išmokti tai padaryti, ir gyvenimas bus daug spalvingesnis.

Įdomu, ar tas veidas toks rūstus ir atrodo, žvelgiant į praeivius, ar visai ne

Šį kelią jau praėjome, tikslo nepasiekėme (dar), bet susidraugavus su vienatve, atradome vidinę ramybę.
Ką reiškia susidraugauti su vienatve? - susitaikyti su ja, bet nepriimti jos kaip bausmės, likimo.
Viskas yra laikina, kaip ir ji.
Ir kai susidraugausite su ja tikrąja to žodžio prasme, jūs pajusti sieloje ramybę, bet tai nebus kaip trenkiantis žaibas, jūs jausitės kasdieną vis geriau ir geriau. kai tik pastebėsite teigiamus pokyčius nepaleiskite, judėkite ta kryptimi toliau, analizuokite.
Po ilgų ieškojimų ir blaškymosi, dabar aš mėgaujuosi vienatve, manęs nebeerzina laimingi veidai, sėkmingai susiklostę kitų gyvenimai, tuščia dvigulė lova, neatiduoti jausmai ar neišsakytos mintys. Dabar mano turtas - mano vidinė ramybė
Jie tik turite gebėjimų kūrybai - kurkite! Jei turėsite dievo dovaną, jūsų kūryba galbūt džiugins ir ne tik jus

Geriau nesinervuot dėl to ir nesukt sau galvos bet galimybei pasitaikius pakeist situacija vertėtų...gal.

Ramios ir gražios jūsų mintys
Vienatvę matau kaip savo paties susikurtą būseną, kaip negebėjimą priklausyti pasauliui, tapti prasminga ir reikšminga jo dalimi. Rodos pradedu apsiprasti su šia būsena, vidinė tuštuma lyg ir retkarčiais atrodo lengvesnė, deja, pastebiu šalutinį poveikį - panašu, jog slėgusi tuštuma pamažu keičiasi vakuumu. Tampu mašina tiesiog atliekančia mechaninius veiksmus, kurių reikia, kad išgyventų kūnas. Prarandu gebėjimą jausti, išgyventi emocijas (nesvarbu neigiamas ar teigiamas) bei jas išreikšti į aplinką. Jeigu ne visuotinė euforija, būčiau net nepastebėjęs, jog šiąnakt sutikau Naujuosius metus. Darosi sunku išlaikyti ryšį net su pačiais artimiausiais žmonėmis, nyksta taip reikalingas abipusis supratimas.
Gal pasirinkau neteisingą kelią susidraugauti su vienatve - nesąmoningai pradėjau kratytis dalykų, kurie mane liūdino ar vertė jaustis nepatogiai, ko pasekoje vis labiau užsidarau savyje, nutraukiu kontaktus su pasauliu, kuriame jaučiuosi svetimas. Panašu į baimę gyventi, prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą, neigimas savo lygiavertiškumo prieš kitus.

Labai norėčiau, jog dabartinė būsena būtų tik tarpinė stotelė tamsioje naktyje, o ateityje lauktų vaizdingas maršrutas. Deja, manau, kad pamažu prarandu tai, ką turėjau gražiausia savyje ar bent jau tariausi turįs Reikia bent atsikratyti noro gauti, ir galvoti tik apie tai, ką dar galiu pats pasiūlyti

Labas:) Siaip tai ir mano istorija...Tik gal man tai prasidejo dar anksciau - paauglysteje. Vienisumas, nepritapimas prie pasaulio...Galiu pagal save pasakyti, kad tai asmenybes brendimas, lydimas lengvos depresijos. Taip tai etapas, kai dar truksta gyvenimiskos patirties, kai protas kovoja su sirdimi, kai apima iliuzijos, kai atrodo, kad esi ne toks kaip kiti, kad kiti kitokie ir gyvena kitaip, yra laimingesni, protingesni...Tada pasidaro labai sunku, skaudu ir norisi susitaikyt su savo busena, nes kovot per sunku...Dar prisideda visokios baimes, nepilnavertiskumo kompleksai. Bet galiu paguosti, kad nuo to isgyjama, tai praeis, kai paragausi gyvenimo skonio, kai pereisi per kazka...Gal nusivilsi, gal tiesiog nudegsi ar isgyvensi kazka tokio...Tik negalvok kad turi su ta busena susitaikyt visiem laikams. Tiesiog gyvenk, bendrauk kiek tai tau malonu, gyvai ar internete. Tu dar labai jaunas, o branda ilgas ir sunkus, skausmingas dalykas...Ir kaip cia jau rase, tam reik patirties, grynu isgyvenimu, kurie ateis pas tave kai bus laikas...Tu dabar labai skaudziam momente...Ta proto ir sirdies kova...Leisk sirdziai pirmauti, tu po truputi pajausi savo troskimus, ko tu nori gyvenime ir svarbiausia eik, gyvenk, kad ir vienatveje, o pakui pamatysi - bus lengviau. Augti labai skausminga ir sunku, kaip ir gimti...