nebylus_vienas: Istorija, kuria noriu su jumis pasidalinti, niekingai banali, bet kartu ji ir santūriai nepaprasta – tai laiko tėkmės ant gyvenimo drobės nerangiai pakeverzota vienos būtybės unikali istorija apie būtį ir nebūtį, ir apie tai, kodėl verta (ne)būti.
Neklauskime būtybės tos nei vardo, nei iš kur ji kilus – ne tai svarbu, be to, galbūt ir ji pati nežino. Iš pažiūros – žmogus, o iš kalbos – keistuolis. Tiesa, prabyla jis retai. Po to ir vėl pasineria į melodingą tylą.
„Kas tas paniurėlis?“ – paklaus atsitiktinis veidas iš minios, – „ko tu toks rimtas?“ Deja, atsakymo jis nesupras – ne tai tikėjosi išgirsti. Kurgi tos akys minioje, kurios nebyliai klausia, o širdimi išgirsta... nelemta tam keistuoliui jų sutikti, o gal sutikęs bijo atpažinti?
Pažvelgę vėl į drobę pamatome tenai bernioką, vos trečią dešimtį beįpusėjantį skaičiuoti. Protelis jaunas, bet širdis susenus ir kuprota. Kadais bernioko būta išdidaus ir principingo, manėsi sau, jog tik jis vienas gyvenąs teisingai. Kažkas užmiršo laiku jam pasakyti: gyvenimą reikia gyvent, o ne mąstyti.
Keliauja vienas – visada taip buvo. Nuo pat jaunų dienų tikėjo ateitim ir kantriai laukė giminingos sielos. Norėjosi tik prie savęs priglaust ir apkabinti, nuoširdžiai išklausyt, nusišypsot, pačiam prabilti. Prabėgančios beprasmės tuščios dienos tol talžė uostą, kol griuvo paskutinis tikėjimo ir vilties bokštas.
Galbūt jo būta atgrasaus? Kelionėje šis padaras atsargiai žengė, nepasitikėdavo savim, tad ir kitų privengė. Nedrįsdavo šviesoj jis pasirodyti be kaukės – tokios, kuri tik rūsčiai į praeivius žvelgė. Sumišęs žvilgsnis po šia kauke žemėn delbė. Taikos metu kariavo nuožmiai su pasauliu, pristatė sienų ir tiltų daug sugriovė. Melavo jis kitiems, bet dar skaudžiau save apgavo – negali žengti vienas nuolat, kelionei reikia draugo.
Kai dar seniai tos akys viltingai minion žvelgė, jau ir tada kvaila mintis galvoj žabangas spendė. Kol dauguma iš laiko upės gyvenimišką išmintį sėmė, viena būtybė uždaram minčių cikle skęsti ėmė. Ir užsisuko pragaištingas ratas – pradėjo klaust savęs, kas gi teisinga, kas prasminga? Gal klaust širdies, o gal tikėt protu? Galop nugriovė protas prasmingos egzistencijos tvirtovę, regis aplink vien tik iliuzijos, nebeliko net svajonės. Tikslai, kuriais kadaise taip tikėta, seniai jau sutrypti – nebeliko nė pėdų.
Šiandien jis bandė vėl pažvelgt į minią – tuščiu žvilgsniu, vien tam, kad smeigtų sau į širdį vinį. Nebenustebino net žeminantis proto juokas: „Tu laimėjai!“ Kažkada nedrąsiai, bet kasdien vis aistringiau, pradėjo jis save įtikinėti esąs bevertis, išaušo triumfo valanda – daugiau įtikinėti nebereiks.
---
Kažkaip susidėliojo tokia istorija apie vienatvę ir vienišumą. Šiandien sau turiu daug klausimų: ar pavyks palaipsniui susidraugauti su šiuo jausmu ir atrasti vidinę ramybę? Kaip nustoti jausti begalinę tuštumą, pažvelgus į laimingus praeivių veidus? Galbūt jūs jau praėjote šį kelią? Žemėlapio man nereikia – užtektų žinoti, jog tikslas egzistuoja
...desimtis kartu skaiciau sia istorija ir niekaip negaliu suprasti kas taip galejo teksliai aprasyti mano prabegusius metus. As suprantu kad tai nera apie mane , bet istorija kaip du lasai atspindi visa mano gyvenima. Visu sunkiausia iskesti vienatve, kai gyvenimas tampa bendravimu su savimi. Bandai rasti gyvenimo kelia, o jis labai toli ir toks grazus, deja kai ji pasieki jis issisklaido kaip mirazas ir vel atsiduri i vienatve...
