Kaip išgyvenate vienatvę?

Ne visada vienatvė kyla iš neturėjimo kuo užsiimti.. oi tikrai ne.. ir nauja veikla čia niekuo nepadės.
Galimybė gyventi didžiausias turtas? Nematei tu dar žmonių, kurių nepagaili tas gyvenimas... nedrįstum jiems į akis net taip pasakyti...
O šiaip protingai mąstai..

Vienatvė – slegiantis jausmas. Psichologai, dirbdami su pacientais, kurie gydosi nuo kokių nors priklausomybių, pavyzdžiui, nuo alkoholizmo, dažnai klausia, kodėl jie taip elgiasi, kokį jausmą nori nuslopinti, ir atsakymas dažniausiai būna – vienatvę.

Tikriausiai dauguma mano, kad žmonės, besijaučiantys vieniši, neturi šeimos ar partnerio, tačiau dažnai besijaučiantys vieniši skundžiasi turintys šeimą. Artimi santykiai nenuslopina vienišumo jausmo, atvirkščiai – dažnai priverčia jaustis vienišu.

Vienatvė – tai jausmas, kurį mes jaučiame širdy ar sieloje norėdami užmegzti artimus ryšius su kuo nors, bet negalėdami. Vieniši galime pasijusti būdami ir vieni, ir su mylimu žmogumi, kai jaučiamės pikti, išsekę, pavargę, kai sergame.

Vienišas žmogus nebūtinai yra vienas. Tuštumos jausmas atsiranda, kai neatsakoma į mūsų jausmus, kai nebemylime savęs, kaltiname save ar kitus ir griebiamės žalingų įpročių tam jausmui nuslopinti. Jeigu mes pradedame nemylėti, nevertinti savęs, mes negalime tikėtis ir kitų meilės. Vienatvė, vienišumo, nereikalingumo jausmas – tiesus kelias į neviltį.
[url:2gwfz4of]http://gyvenimas.delfi.lt/meile/kodel-turintys-seima-ar-partneri-zmones-jauciasi-vienisi.d?id=61753717[/url:2gwfz4of]

Ir visgi straipsnio pabaigoje, kaip reziumė lyg ir vėl grįžtama į pradinį tašką, kad nebesijausime vieniši šiukštu tik su patikimu partneriu - į priklausomybę greičiau panašu, nei į panacėją nuo vienatvės.

Na jei nori rinkis tiesų kelią.

Abatas Poimenas pasakodavo, jog abatas Jonas Luošys maldavęs Viešpatį taip išrauti visas jo aistras, kad jis taptų beaistris. Tokioje būsenoje jis susirado vieną iš senolių ir tarė jam: „Matote priešais save visiškai ramų žmogų, nebeturintį pagundų.“ Senolis atsakė: „Melskite Viešpatį įsakyti, kad jumyse kiltų kokia nors kova, nes siela bręsta tik mūšiuose.“
Vėl gundomas, jis jau nebeprašydavo išlaisvinimo, bet pasitenkindavo, sakydamas: „Viešpatie, suteik man jėgų ištverti šią kovą.“

Iš knygos Thomas Merton „Dykumos išmintis. Apoftegmos”
[url:16kw50gk]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-05-23-dykumos-tevu-ismintis-mintys/8493[/url:16kw50gk]

Šiaip šią skaičiau ten yra ir tokia mintis, jog kiekvienas iš mūsų turime pereiti dykumą.

Tad kvie­čia­ma ne ak­lai mėg­džio­ti Dy­ku­mos tė­vų ir mo­ti­nų ide­a­lus ir el­ge­sį, o grei­čiau pa­jus­ti, kas no­ri­ma pa­sa­ky­ti, kad bū­tu­me pa­lies­ti ir per­keis­ti jų po­sa­kių. Dy­ku­mos tė­vų po­sa­kiai nė­ra biog­ra­fi­nis pa­sa­ko­ji­mas apie at­si­sky­rė­lius ar is­to­riš­kai už­ra­šy­ti jų mo­ky­mai. „Ob­jek­ty­vu­mo“ są­vo­ka ne­bu­vo pa­grin­di­nis į Egip­to dy­ku­mą pa­si­trau­ku­sių­jų rū­pes­tis. Tų Egip­to at­si­sky­rė­lių žo­džiai vei­kiau pri­me­na švie­sos blyks­nius; jie kaip ki­birkš­tys. Ir skai­ty­to­jas dėl pa­sta­bų ne­tu­rė­tų nei per­ne­lyg nu­steb­ti, nei su­si­krims­ti. Skai­ty­to­jas tu­ri už­si­deg­ti, su­lieps­no­ti. Svar­bu lik­ti ga­na at­vi­ram, leis­ti jų griež­tam, bet mąs­ty­ti skatinančiam pa­ta­ri­mui da­ry­ti po­vei­kį.

Kai į Egip­tą pas ku­rį nors dy­ku­mos gy­ven­to­ją at­ke­liau­da­vo lan­ky­to­jai, at­si­sky­rė­liai ar pa­sau­lie­čiai, vi­si kaip vie­nas pra­šy­da­vo: „Tark žo­dį, ab­a“ ar­ba: „Sa­kyk, am­a, kaip ga­liu bū­ti iš­gel­bė­tas?“ ar­ba „Ab­a, pa­ro­dyk man gy­ve­ni­mo ke­lią“. Ab­a kop­tų kal­ba reiš­kia tė­vas ar mo­ky­to­jas, grai­kiškas šio žodžio ati­tik­muo – ge­ron (γέρων). Lan­ky­to­jas ga­lė­jo pra­šy­ti ir amos, ar­ba dva­sios mo­ti­nos, pa­ta­ri­mo. Svar­biau­sia čia dva­sios tė­vo ar mo­ti­nos ir dva­sios vai­ko ar mo­ki­nio san­ty­kis, taip bu­vo už­ra­šy­ti abų ir amų žo­džiai; tur­būt taip juos rei­kia pri­im­ti ir da­bar. Apie šį san­ty­kį bus kal­ba­ma vė­liau. Kad ir kaip bū­tų, kol kas gal­vo­ki­me apie šiuos po­sa­kius kaip apie mi­tą. Skai­ty­ki­me juos kaip įkve­pian­čias is­to­ri­jas, ku­rių kiek­vie­no­je sly­pi pa­slap­tis, ku­ria per­duo­da­ma ži­nia ar yra pri­si­den­gia­ma kau­ke.

Tiks­las – ne mėg­džio­ti, bet pa­si­sem­ti įkvė­pi­mo. Tu­ri­me at­si­spir­ti pa­gun­dai at­mes­ti šiuos mo­ky­to­jus kaip pa­se­nu­sius ir į jų žo­džius ir pa­sau­lį žvelg­ti per ro­ži­nius aki­nius. Už žo­džių sly­pi ne vien tam tik­ros is­to­ri­nės as­me­ny­bės, gy­ve­nu­sios prieš šim­tus me­tų. Šiais po­sa­kiais ir pa­sa­ko­ji­mais pri­deng­tas pats Die­vo vei­das, kal­ban­tis mums vi­siems da­bar ir per am­žius. Dėl to Dy­ku­mos tė­vų po­sa­kiai nė­ra pra­ei­ties, IV ar V am­žių, kny­ga, o at­ei­nan­čio, ar­ba nau­jo­jo, am­žiaus kny­ga. Ji mū­sų lai­kui kal­ba apie nau­jo gy­ve­ni­mo pa­tir­tį, gy­ve­ni­mo pil­nat­vę, apie at­gai­vin­tą gy­ve­ni­mą.

B.d.

John Chryssavgis. Dykumos širdyje.
[url:16kw50gk]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-27-john-chryssavgis-dykumos-sirdyje-i/63325[/url:16kw50gk]

Ps Man patiko, kad greit susiorientavai. (Tas kuris negali būti vienas*, negali būti ir dviese. Bet be atvaizdo nematai savo skirtumo, negali pažinti savęs. Nežinai kas darosi su savimi, jei negali būti atviras)

Ps 42 2 Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,
taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. 3 Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, –
kada nueisiu pamatyti Dievo veido? 4 Ašaros yra mano duona dieną ir naktį;
per visą dieną žmonės manęs klausia:
„Kurgi tavo Dievas?“
5 Išlieju savo širdį, prisimindamas tai, kaip eidavau su būriu į Dievo Namus, vesdamas juos iškilmės eitynių spūstyje, aidint džiugiems šlovės šūksmams!
6 Kodėl tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje? Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį – savo Gelbėtoją, savo Dievą.
II
7 Mano Dieve, liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju
iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Mizaro kalno.
8 Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, – visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina.
9 Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę
naktį giedoti jam giesmę – maldą savo gyvenimo Dievui.
10 Sakau Dievui, savo Uolai: „Kodėl užmiršai mane?
Kodėl, priešų engiamas, turiu nusiminęs klajoti?“
11 Net kaulai man skauda, kai mano priešai tyčiojasi, kasdien klausdami:
„Kurgi tavo Dievas?“
12 Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?
Kam gi taip nerimsti krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį – savo Gelbėtoją, savo Dievą.

Ps 143

Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE! Klausykis mano maldavimo, nes esi teisus,
išklausyk manęs, nes esi ištikimas!
2 Neteisk savo tarno, nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus.
II
3 Juk priešas mane persekioja, – jis sutraiškė mane žemėje,
paliko mane sėdintį tamsoje lyg tuos,kurie jau seniai yra mirę.
4 Užtat esu visiškai nustojęs drąsos, širdis man sustingusi krūtinėje.
5 Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus,
svarstau, ką tavo rankos padarė.
6 Į tave tiesiu rankas, –lyg išdžiūvusi žemė aš tavęs trokštu. {Sela}
7 Skubėk man atsakyti, VIEŠPATIE!
Neviltis mane apėmė!
Neslėpk savo veido nuo manęs,
kad netapčiau panašus į tuos, kurie žengia į Duobę.

III

8 Su aušra atskleisk man savo ištikimą meilę,
nes tavimi pasitikiu. Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti,
nes į tave keliu savo širdį.
9 Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo priešų,
nes pas tave bėgu, ieškodamas užuovėjos.

IV

10 Mokyk mane vykdyti tavo valią,
nes tu mano Dievas. Teveda mane lygiu taku
tavo maloningoji dvasia!
11 Dėl savo vardo, VIEŠPATIE,
apsaugok mano gyvastį;
dėl savo teisumo išvaduok mane iš bėdų.
12 Savo ištikimo gerumo dėlei
padaryk galą mano priešams, – sunaikink visus mano engėjus,
nes esu tavo tarnas.

Jn:6:35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš

Nėra panacėjos nuo vienatvės, nes žmogus nesutvertas būti vienas, jam reikia poros.

Jam reikia poros, nes taip sako kas? Ideologija, visuomenė, gyvenimo mokytojai? Žmogui pravartu pabūti vienam, kad jis galėtų būti su kažkuo ir tai vertinti. Reikia laiko patiems susivokti, susiprasti ir vienam tapti laimingu, tik išmokęs džiaugtis vienas, gali pradėt mokytis džiaugtis drauge. Iš tikro juk labai retais atvejais esame tikrai vieni mus supa begalė žmonių, kurie noriai bendrauja, palaiko ar išklauso -esmė tik ar mes leidžiame tai daryti ir ar bendraujame nuoširdžiai, nesivaikydami pripažinimo, naudos ar šiaip tik iš reikalo, kad vienam man va blogai - dabar mane guoskit, mylėkit ir popinkit.

Panacėja nuo vienatvės yra "grynasis" mąstymas ir suvokimas, bei priežasčių, kurios mus daro nelaimingais šalinimas - pirmas žingsnis ne kas mane padarys laimingu arba neleis jaustis vienišam, o ką mes galime padaryti laimingais ir su kuo drauge galime džiaugtis ne todėl, kad kažką aukotume ar aukštintume, o todėl kad mums to tikrai norisi nesitikint nieko atgal.

Kalbame apie tą patį, tik kitais žodžiais ir iš kito galo. Vienam pabūti yra net būtina kad neprarastum savo identiteto - bet faktas kad žmogaus identitetas atsiskleidžia tik jam su kuo nors bendraujant, štai toks paradoksas. Bet galutinis taškas- turėti artimą žmogų. porą, mokant kažkurį laiką būti vienam.