Kas yra meilė?

JAIGU ZINAI KAS YRA GYVENIMAS , TAI TURI ZINOTI KAS YRA MEILE ... ATIMK MEILE IS GYVENIMO IR GYVENIMA ATIMK IS MEILES - STAI VISAS GREITAS IR AISKUS ATSAKYMAS.

meile suteikia sparnus ,gali kalnus nuverst......saldus jausmas.......

Atsakomybė, pasitikėjimas, lojalumas, sąžiningumas, saugumas, ramybė, jaukūs namai.

MEILĖ - AKLA, KURI SUVEDA IR SKIRIA ŽMONES.

Šiaurės Atėnai. 2008-10-17 nr. 913 http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... t_id=16313
KAIP MYLĖTI KITAIP
Su psichologijos profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius
– Kai skaičiau jūsų knygą „Meilės psichologija“, man kilo įspūdis, kad vienas iš pagrindinių jos tikslų yra radikaliai išsklaidyti fatališką, jūsų manymu, romantiškos meilės mitą.
– Visai nemanau, kad romantiška meilė yra fatališka.
– Bet jūs rašote: „Romantiškos meilės kultas mūsų kultūroje yra tiek pat paplitęs, kiek ir beprasmiškas.“
– Nes man nepatinka, kad ji iškelta į vienintelės meilės, kurią verta patirti ir įamžinti mene, rangą. Tai kažkokia nesąmonė. Tas pats, kas žmogaus gyvenimo aprašyme visą dėmesį sutelkti į keturioliktus gyvenimo metus. Juk tai tik vieni metai, kodėl turėtume kalbėti tik apie juos?
– Tai kodėl taip darome?
– Gal dėl romantiškos meilės išgyvenimų intensyvumo – juk ji didžiąja dalimi kyla dėl hormonų šėlsmo. Tuomet nelabai suprantame, kas mums ir aplink mus darosi. Jaučiamės kaip ta karvė, kuri nei iš šio, nei iš to pradėjo skraidyti.
– Kitaip tariant, mėgaujamės trumpalaikiu hormoninio apkvaišimo jausmu.
– Visiškai teisingai. Ir, mano manymu, tai yra mūsų kultūros keistenybė – taip vienpusiškai koncentruotis į nepaprastai lakų dalyką. Mane erzina, kad tokia jausmų kitam žmogui forma arba fazė tapatinama su meile apskritai. Mūsų kultūra neteikia jokių kitokio mylėjimo modelių. O tas kitoks mylėjimas trunka kur kas ilgiau. Aš anaiptol nesmerkiu romantiškos meilės, tik noriu atkreipti dėmesį, kad jos kaip vienintelės meilės kultas yra gana keistas.
– Būtume laimingesni, jeigu jos taip negarbintume?
– Kadangi propaguojama tik tokia meilės forma, žmonės nelabai supranta, kaip galima mylėti kitą žmogų kitaip. Kai romantiškas pakylėjimas baigiasi, – o tai neišvengiama kaip „amen“ poteriuose, – jaučiamės apvilti, nusivylę, kaltiname save ir dar dažniau partnerį, kad nebepalaiko ryšio ir nebemyli. Tai visiškai beprasmiška. Žinoma, labai norisi tikėti, kad santykiai su partneriu visada bus romantiškai pakylėti. Tačiau išmintingas žmogus supranta, kad anksčiau ar vėliau romantiškas pakylėjimas baigsis.
->

->
– Tai kuo tada pagrįsti išmintingi, brandūs jausmai? Žavimės tada, kai vertiname tai, kuo kitas žmogus skiriasi nuo mūsų. Nenorėčiau vartoti žodžio „tolerancija“, nes jis reiškia tik negatyvių veiksmų nepaisymą. Kalbu apie susižavėjimą tuo, kad kitas žmogus kitoks. Manau, didžioji dalis bendro moters ir vyro gyvenimo džiaugsmų pagrįsti skirtingu pasaulio išgyvenimu, skirtingumų atskleidimu ir jų teikiama laime.
Kaip suvokia tikrovę panašūs į mus žmonės, ir taip puikiai žinome. Tik būdamas su moterimi vyras suvokia, kad galima žvelgti į pasaulį kitaip. Ir netgi jeigu jų ryšys trunka dvidešimt ar daugiau metų, tas skirtingumas vis dar stebina. Tai malonumas, kurį teikia buvimas kartu, ir jis yra visiškai kitoks nei tas, kurį teikia romantiškas pakylėjimas. Žinoma, jis ne toks intensyvus ir veikiau pagrįstas refleksija ir mąstymu, tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, gana įdomus.
– Tačiau tik žavėtis antrosios pusės skirtingumu tikriausiai neužtenka.
– Žinoma, kiti elementai taip pat nepaprastai svarbūs. Pirmiausia supratimas ir tarpusavio pagalba. Kai žmogui trūksta socialinės paramos, tada ne tik pablogėja jo psichinė būklė, bet ir sumenkėja gebėjimai išgyventi. Prieš keletą metų buvo paskelbti išsamių tyrimų, kurių autoriai puikiai sumanė atskirti gaunamą ir teikiamą paramą, rezultatai. Jie buvo labai įdomūs. Pasirodė, kad teigiamai mus veikia kitiems teikiama, o ne gaunama parama. Gauti yra malonu, bet paramos teikimas pasižymi savybe, kurią pavadinčiau kuriančia prasmę. Tai tiesiog teikia mūsų gyvenimui prasmę. Todėl žmogaus gyvenimas kaip tik dėl ryšio su partneriu įgauna prasmę. Pakelti vienatvę labai sunku.
– Taigi žavėjimasis ir partneriui teikiama parama. Kas dar? Savo knygoje rašote, kad „protas ir realizmas meilės ne tik nenužudo, bet ir yra tiesiog būtini dviejų žmonių ryšiui išlikti“. Taigi, protas vietoj ugningų jausmų?
– Pradžioje, ryšiui užsimezgus, nieko nereikia daryti, nes viskas darosi savaime. Tai labai maloni būsena. Tačiau ir tuo metu yra vietos racionaliai refleksijai – reikia galvoti ir suprasti, kad taip bus ne visada. Ateina laikas, kai tuo ryšiu tiesiog reikia pasirūpinti, padirbėti su juo.
– Kaip?
– Yra vienas posakis, kurį mėgstu kartoti: negalvok, kaip pakeisti žmoną, o galvok, kaip pasikeisti pačiam, kad tave būtų įmanoma pakęsti. Daugelis žmonių tai supranta, bet ne visi.
->

->
– Jeigu esame tokie protingi, tai kodėl kyla tiek daug skyrybų?
– Pagrindinis destabilizuojantis veiksnys yra civilizacinis vystymasis, tiksliau – moterų išsimokslinimas ir emancipacija.
– Taip kalbėdamas rizikuojate užsitraukti feminisčių rūstybę ir suteikiate argumentą kraštutiniams tradicionalistams.
– Visai nenoriu suversti moterims kaltės už santuokų irimą. Juk nesakau, kad išsilavinusios ir finansiškai nepriklausomos moterys labiau linkusios skirtis. Ekonominė ir edukacinė moterų emancipacija skausmingai susiduria su kultūroje giliai įsišaknijusiu įvaizdžiu, kad dominuojanti pusė yra vyras, o moteris turi jam paklusti ir nuo jo priklausyti. Jeigu išmoksime palaikyti partneriškus, egalitarinius santykius, emancipacinis veiksnys nustos neigiamai veikęs.
Yra dar šis tas, kas daro didelę įtaką mūsų santykiams su partneriais. Gyvename laikais, kai viešpatauja neregėtas hedonizmas ir vartojimas. Žmonės didelę reikšmę teikia savo malonumams, o tuo pat metu nyksta pareigos etika.
– Jūsų žodžiai skamba kaip kiekvienai epochai būdingas apgailestavimas dėl papročių suprastėjimo.
– Visiškai netvirtinu, kad tai baisus ir smerktinas dalykas. Tačiau faktas lieka faktas, kad žmonės nepaprastai daug laukia iš gyvenimo ir nenori būti nelaimingi. Taip buvo ne visada. Kai kažkas kartą paklausė generolo de Gaule’io, ar jis siekia laimės, šis atsakė klausimu: „Jūs mane laikote idiotu?“ Artimi santykiai su kitu žmogumi būna stiprios frustracijos šaltinis, ypač jeigu artimus ryšius traktuojame kaip dar vieną vartojimo objektą. Todėl kai santykiuose su partneriu pradeda kilti sunkumų, žmonės nuo jų bėga, norėdami išvengti kančių. Kadaise taip nebuvo, nes nebuvo judėjimo laisvės.
– Ar tas bėgimas – tik gėdingas kančių vengimas?
– Manau, jis didele dalimi gėdingas. Jį galima palyginti su kita iliuzija – girdi, nusipirksiu naują automobilį arba didesnį butą ir būsiu laimingesnis. Taip tiesiog nebūna, nes laimės pajautimas gana greitai grįžta į išeities tašką. Psichologai gana tiksliai apskaičiavo, kad apie 10 procentų laimės jausmo priklauso nuo objektyvių išorinių sąlygų, tokių kaip amžius, stabilūs santykiai, pajamų dydis ir t. t. Tai išties nedaug. O 40 procentų laimės jausmo lemia tai, ar elgiamės pagal savo preferencijas ir išpažįstamas vertybes.
– O kiti 50 procentų?
– Priklauso nuo individualių žmogaus savybių ir veikiausiai yra nulemti genetiškai. Tai nėra labai malonu, kadangi jeigu jau žmogus gimė nelaimingas, tai pakeisti gali kur kas mažiau, negu jam atrodo. Tačiau vis tiek gali.
->

->
– Ką tokiu atveju turi daryti žmogus, kuris jaučiasi nelaimingas esant dabartiniams santykiams? Ar tai tik neadekvataus požiūrio į santykius, realizmo stygiaus problema?
– Kaip jau minėjau, iš pradžių savo santykiams su kitu žmogumi turime nedidelę įtaką. Juk negalime pamilti pagal užsakymą. Tačiau vėliau reikia pradėti rūpintis santykiais su kitu žmogumi. Nors, kita vertus, psichologija kol kas yra per kvaila, kad galėtų protingai patarti žmonėms, kaip gyventi kartu. Vidurinėje mokykloje mokiausi astronomijos – šiai mokslo šakai jau keli tūkstančiai metų. Psichologija yra nepalyginti jaunesnė. Todėl žmonės daugiau žino apie žvaigždes negu apie save.
– Ar į tą klausimą iš viso neįmanoma atsakyti?
– Taip blogai nėra, tam tikri dalykai žinomi. Viena labai svarbi problema, su kuria susiduriame artimai bendraudami su kitu žmogumi, yra nelygiavertė pozityvių ir negatyvių veiksnių įtaka. Trumpiau tariant, blogis yra stipresnis už gėrį. Jeigu padarysime partneriui ką nors vienodai gera ir bloga, tai balansas nebus lygus nuliui. Balansas bus neigiamas. Tik kai vienas blogas poelgis atsveriamas penkiais gerais, pasiekiamos lygiosios.
Todėl kai žmonės ilgai gyvena kartu, blogos situacijos kaupiasi intensyviau. Nedaug yra dešimties metų bendro gyvenimo stažą turinčių partnerių, kurie deklaruoja iš antrosios pusės patiriantys daugiau gera negu bloga. Beveik visi tvirtina, kad balansas yra neigiamas. Taip yra dėl nevienodų pozityvių ir negatyvių dalykų svorio, o ne dėl objektyvaus gerų ir blogų partnerio poelgių skaičiaus. Jeigu žmonės tai suvoktų, galėtų pagerinti savo santykius, pavyzdžiui, dažniau susilaikydami nuo negatyvių poelgių. Arba stengtųsi padaryti daugiau gerų darbų, kad atpirktų vieną blogą. Tai gana paprasta aritmetika. Žmones reikėtų šviesti, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, kurios yra neišvengiamos. Pavyzdžiui, aiškinti, kad blogiausias sprendimas yra kompromisinis.
– Na, dabar jūs mane nustebinote. Juk gyvenimas, man regis, ir yra vienas didelis kompromisas.
– Na jau ne. Man, jeigu nekalbėsime apie politiką, žodis „kompromisas“ skamba įtartinai panašiai į žodį „kompromitacija“. Reikia bendradarbiauti, tačiau bendradarbiavimas pagrįstas anaiptol ne kompromisu. Reikia atrasti tokius sprendimus, kurie tenkintų ir mane, ir partnerį.
– O argi tai ne kompromisas?
– Kompromisas, kai vienas nori į kalnus, kitas – prie jūros, o galiausiai abu per atostogas prasėdi namie. Kitaip tariant, kai nė vienas nerealizuoja savo tikslų.
– Tokioje situacijoje geriausia važiuoti į Pietų Prancūziją, kur yra ir jūra, ir kalnai.
– Visiškai teisingai. Tai ir yra bendradarbiavimas.
->

->
– Gal dar ką nors galite patarti?
– Labai svarbu taip pat stengtis nekenkti partneriui, vadovautis išsiauklėjusio žmogaus elgesio modeliu, kaip aš jį vadinu. Na, ir džiaugtis partnerio laime. Stebėtina, bet kai kurie žmonės to nesugeba – jaučiasi nelaimingi dėl kitos pusės pasitenkinimo. Jiems negera, kad jis ar ji gali keliauti, sėkmingai daro karjerą, yra perkeliamas į aukštesnes pareigas. Girdi, jam / jai per gerai. Tokia nuostata labai kvaila – juk kuo laimingesnis partneris, tuo didesnė tikimybė, kad santykiai nenutrūks. Mano žodžiai nuskambės baisiai banaliai, bet reikia stengtis padaryti partnerius laimingus. Tai geriausias būdas pačiam tapti laimingesniam.
– Per didžiąją dalį mūsų rūšies istorijos žmonės labai retai praleisdavo kartu keliasdešimt metų. Gal mes tiesiog nepasirengę ilgalaikiams santykiams?
– Geras klausimas. Net be didelio mokslo matyti, kad ir biologiniu, ir kultūriniu požiūriu tikrai nesame pasirengę taip ilgai būti kartu. Nors, kita vertus, man atrodo, kad mūsų prigimtis tokia paslanki, jog ir ilgalaikiai santykiai gali gerai funkcionuoti. Juk mūsų smegenyse nėra įrašyta kokia nors terminuota bendro gyvenimo programa, kuri veikia, pavyzdžiui, daugiausia dvidešimt metų, o jos galiojimui pasibaigus nebelieka jokių elgesio orientyrų.
->

->
– Savo knygoje rašote, kad geriausia dviejų žmonių santykių fazė yra absoliutus ryšys. Kas tai?
– Tą fazę absoliučia vadinu techniniu požiūriu. Joje yra trys svarbiausi meilės elementai: aistra, intymumas ir atsidavimas. Absoliutus ryšys yra funkcionaliausias. Bėda ta, kad jo neįmanoma išsaugoti – jis trunka neilgai dėl aistros nestabilumo. Ji neišvengiamai blėsta jau po kelerių bendro gyvenimo metų.
– Ir į ką tada pavirsta absoliutus ryšys?
– Prasideda draugiško ryšio fazė, kur yra intymumas ir atsidavimas, bet nėra aistros. Ir tai labai paslanki fazė – santykiai daugiausia priklauso nuo mūsų pastangų. Todėl reikia puoselėti intymumą, su kuriuo savo ruožtu glaudžiai siejasi pasitenkinimas. Su bendradarbiais atlikti tyrimai parodė, kad pasitenkinimas ryšiu – kitaip tariant, jausmas, jog būdamas su kitu žmogumi daugiau gauni, negu prarandi, – labiausiai priklauso nuo intymumo. O pasitenkinimo ryšys su aistra yra apgaulingas ar bent jau labai menkas. Turiu pripažinti, kad mane patį tai labai apstulbino. Taigi aistra primena grojimą smuiku garso nepraleidžiančiame rūsyje – gal smuikininkui muzika ir atrodo jaudinanti, bet niekam daugiau. Net artimas partneris jos negirdi.
– Kitaip tariant, aistros mažėjimas visai nepranašauja katastrofos.
– Ne. Kol yra intymumas – kitaip tariant, abipusė pagarba ir parama – tol ryšys lieka patenkinamas. Nauda nusveria nuostolius. Be to, tai yra tokia fazė, kuri – jeigu žmonės ja pasirūpina – gali trukti amžinai. Todėl intymumas yra būtinas norint, kad ryšys nesusilpnėtų. Trumpiau tariant, nors tai ir skamba kaip nuobodus didaktizmas, santykius lemia ne širdies polėkiai, o sunkus darbas. Tačiau toks jau tas mūsų gyvenimas.
– Galiausiai norėčiau užduoti klausimą, nuo kurio turėjome pradėti: ar tokį sudėtingą reiškinį kaip meilė apskritai įmanoma apibrėžti?
– Savo knygoje bandžiau pasitelkti analitinį metodą, nors analizuoti meilę truputį juokingas sumanymas, kuris reikštų mėginimą išskaidyti ją į sudėtines dalis. O tos sudėtinės dalys, bent jau man ir dar keletui tyrėjų, kaip tik yra aistra, intymumas ir atsidavimas. Jeigu tarsime, kad kiekvienas iš šių trijų elementų turi savą dinamiką, kitaip kinta laikui bėgant, tada galime suprasti ir kaip evoliucionuoja pati meilė. Tuomet mano atsakymas į jūsų klausimą, kas yra tas jausmas, skambėtų taip: kada, kurioje fazėje? Nes jis kinta, ir tai neabejotina.
– Kitaip tariant, kaip rašėte baigdamas savo knygą, yra tik meilė ir kaip tik jos nėra?
– Tikra tiesa.
„Polityka“, 2008.II.13 Vertė Vitalijus Šarkovas