Kas yra meilė?

O kas yra tas nekaltas prasidejimas? Kai prezervatyvas plysta ar kai moteris neatsimena nuo ko pastojo?

MEILĖ-ji lenva lyg vasaros plaštakė ji sunki lyg ankapio akmuo ji tokia,kad netgi jos netekę tampame turtingesni kažkuo.(autoriaus neprisimenu):)

Apie nekalta prasidejima. Ypatingą Marijos statusą – nepavaldumą gimtajai nuodėmei - Bažnyčia ir vadina Nekaltojo Prasidėjimo vardu. Galime prisiminti ir kas ta gimtoji arba paveldimoji nuodėmė. Tai krikščionybės dogma, teigianti, kad kiekvienas žmogus gimsta turėdamas iš pirmųjų žmonių poros paveldėtą pirmapradę nuodėmę. Gimtoji nuodėmė atleidžiama krikštu. Dar, pagrindinės tikėjimo tiesos sako: yra triasmenis Dievas; buvo pirmojo žmogaus nuopolis ir Dievo malonės praradimas; antrasis Dievo asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį, kentėjo, mirė ir kėlėsi iš mirusiųjų, kad žmogui būtų grąžinta Dievo malonė. Žmogus tapo išganytas. Krikšto metu ir grąžinama ta Dievo malonė, kurią Adomas ir Ieva prarado. Labai jau paprastai tariant, Marijai nereikėjo krikšto.
Nekaltas Prasidėjimas dažnai maišomas su Jėzaus pradėjimu, Marijai išsaugant nekaltumą (visgi baznycia pripazista kad Marija turejo seksa,- klausimas tada del jos santuokos. jei ji gimde Dievo sunu, tai ji turejo buti vienuole jau iki to momento kai kudikelis Jezus buvo pradetas, nes kitu atveju ji nusidejo pastodama kad ir nuo Dievo). Nekaltasis Prasidėjimas – natūralių reiškinių ir ypatingo Dievo veikimo rezultatas. Marija gimė natūraliai, iš savo tėvų, kurių vardai – Joakimas ir Ona - minimi Tradicijoje. Pagal Bažnyčios mokymą embrionas jau laikomas žmogumi, t.y. būtybe, turinčia ir kūną, ir sielą bei jau paveldėjusia pirmapradę nuodėmę. Ypatingas Dievo veikimas yra kad Marija pačiu savo prasidėjimo momentu savo motinoje, pritaikant iš anksto jos Sūnaus kančios, mirties ir prisikėlimo, arba dar paprasčiau - išganomojo darbo nuopelnus, buvo apsaugota nuo paveldimosios arba gimtosios nuodėmės. Nepavaldumą gimtajai nuodėmei Bažnyčia ir vadina Nekaltojo Prasidėjimo vardu

„Kam tas nuoširdumas? Niekad tarp vyrų ir moterų tikro nuoširdumo nebūna.“ O gal pamirškim tuos stereotipus?
Keletas įdomių frazių:

“Maniškis niekaip negali tos savo kalės palikti. Sakau, palik tu ją ir gyvenkim kartu - normaliai, kaip žmonės. O jis ne - ji mano žmona, man vaikus pagimdė. Idiotas! Ir aš jam galiu vaikų prigimdyt!”
“Moterys neteka be išskaičiavimo, be sau naudingo sandėrio”
“Na, žinai, žmogus metuose, ką, manai, jis vežasi mergaitę šiaip sau, labdarą padaryt, jūrą parodyt?”
“Ką, moterims tik ir rūpi, kiek mes uždirbam? Matyt, taip jau yra… Moteris parsiduoda, vyras perka”
“Išdavystė? Kokia išdavystė? Ką ji praranda, jei jis perguli su kita?”
“Pasimylėjimas - tai viena, o protinga merga turi galvoti, kokia nauda jai iš to berno”
“Daug ką pergalvoji, kai tau trisdešimt, o neturi net savo buto… Gal tikrai protingiau yra pasistengt ir su turtingu vyru susitvarkyt savo gyvenimą?”
“Gal ir nevesiu, o gal vesiu. O jei vesiu, tai ne tave”
“Mane irgi trauktu dvasinės vertybės, ypač sudėtos į prabangų limuziną”
“Aš turiu tą kalę išvaryti lauk, ir gyvenimas vėl bus normalus”

Kai tvirtai gali pasakyti : " mano, Tai mano."

Tai nuosavybė, o kur čia meilė?

Ne, tai toli gražu ne nuosavybė. Sakydama " mano", turiu galvoje, pažinęs žmogų, tu žiūri į jį ir supranti,kad būtent jis tai JIS, tavo žmogus. kad ir kas nutiktų., nedings.

Nemylėdamas savo artimo, draugų, tėvų žmonijos niekada nepamilsi. Tik kosmopolitai sakosi mylį visą pasaulį, o iš tikro nieko, išskyrus save. Bet tai jau ne meilė, o egoizmas - sudaiktėjimas. Patys daiktai čia niekuo dėti. Jie kartais skleidžia ir šilumą, ir meilę - meną. Taip daiktai auklėja mus, įtakoja mus, kultūrina mus gerąja prasme.

Po galais, senas geras straipsnis:
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... t_id=16313

Perskaičiau ir sutinku su ten pateikta nuomone. Puikus interviu.