Kaip pamiršti mylimą žmogų?

Mano pasakojimas gali pasirodyti siek tiek juokingas, siek tiek absurdiskas.
Si istorija prasidejo gan senai, kai visi buvome dar paaugliai. Dar tada pradejus draugauti su dabartiniu savo vyru, JIS man krito i aki. Bet tuo metu as jau buvau pasirinkusi kita, be to JIS nerode jokio susidomejimo manimi ir man paciai tada atrode, kad as buvau labai susizavejusi savo vaikinu. Bet kadangi su vyru buvome paaugliai, ne karta skyremes, ne karta taikemes. Ir viena is tokiu momentu as pradejau bendrauti su JUO. Nuo pat tada JIS man pasirode artimesnis uz mano vaikina, jo mastymas, kai kurie pomegiai, ak ta jo zavi sypsena, saltas ir tuo paciu kerintis zvilgsnis. Kaip ten bebutu, mes netapome pora ir as vel susitaikiau su savo vaikinu. Bet su JUOM kartais bendraudavau, kazkokiu momentu galvojau, kad buvau pametusi del JO galva. Veliau bendravimas buvo nepastovus, nesimateme kelis metus. Buvau istengusi JI pamirsti, tam buvo uzkirsti visi keliai. Buvau laiminga, susilaukiau vaikelio, susikuriau seima su savo ilgameciu draugu. O JIS eme ir vel pasirode mano horizonte. Ilgai ieskojes rado mano anketa viename pazinciu portale(ten jau daug metu turejau anketa). Ir pradejo rasyneti, paprasiau, kad laiutusi ir jis liovesi. Veliau gavo mano numeri ir jau rasydavo sms. Pamaniau, kad nieko jam nebejauciu ir galesiu bendrauti su juom saltai, bei abejingai. Bet pazinusi ji geriau, vel pradejau pamesti del jo galva. Mano mintys sukosi vien aplink JI, prasiau, kad liautusi mane prisimines, kad neberasytu ... JIS nutyla porai menesiu ir vel raso. Tai panasu i ekzekucija. Nes as jauciu labai dideli priraisuma savo vyrui, esu dekinga jam uz meile, bei rupesti. Stengiuosi atsidekoti jam tuo paciu, bet mintys apie JI varo mane i nevilti.. Kiek metu tai dar gali testis?
Galetu JIS susirasti pagaliau mylima zmogu ir visam mane pamirsti ...
Kas bandys man aiskinti, jeigu tu myli savo vyra, kaip gali jausti kazka panasaus kitam, tai neimanoma, neteisinga, tai galiu pasakyti, kad tas zmogus nera buves jautes tikru jausmu. Meile nera matematika, joje negalima kazko panorejus atimti, o panorejus kazka prideti.

pamirsti mylimo zmogaus neymanoma...

Sveiki. Noreciau sulaukti patarimo. Man 20 metu su vaikinu isdraugavom 4 metus as ji labai mylejau ir jis mane . Pries 5 menesius jis mane paliko o palikes po keliu dienu suzinojau kad jis jau turi kita panele . Tai taip iseina kad jis gal niekad manes ir nemylejo jeigu taip pasielge .O dar daznai sakydavo kad be manes gyventi negaletu ir kad esu pati brangiausia .
Dabar as negaliu ramei gyventi ..vien tik jis mano galvoi ...nebemiegu ,mazai valgau..isvis nieko nebesinori ..As ji taip myliu ir kaip man ji pamirsti ?

Kadangi pradėjot draugaut paaugliai būdami, ir tai tęsės net 4 metus, dabar, jau kai esi net (tik) 20 metų amžiaus, esi šokiruota, kaip dar smarkiai nepažįsti vyrų, arba tiksliau, vaikinų. Nurimk, patekus į vadinamąjį suaugusių pasaulį, viskas visai kitaip pradeda rodytis Tavo meilei matyt irgi protas susisuko, o gal tiesiog nusprendė pasimėgaut jaunyste. Mėgaukis ir Tu!

Mano išties keista istorija. Su tuo žmogumi mes mokėmės nuo pirmos klasės ir tik 7 klasėje pasirodė kažkokie neaiškūs jausmai, pradėjau jausti jam simpatija, kol visa tai neperaugo į meilę. Buvau ne iš pačių gražiausi, turėjau kompleksų ir niekada nežadėjau jam prisipažinti, nes žinojau, kad tai bus ne į naudą, visa klasė šaipysis, o juk draugų įtaka visada yra stipresnė. Kiekvieną dieną ji mačiau ir gyvenau netoli, ta meilė buvo lyg kankynės. Kai susirgdavo, jaučiau palengvėjimą ir galėjau lengviau atsikvėpti, galvoje nesisukdavo tos mintys : "O ar aš jam patinku ir t.t." Buvo labai sunku, stengiausi ieškotis vaikino , bet tai nebuvo lengva, visus juos lyginau su juo. Jau 4 metai, nebegaliu užgniaužti to jausmo, nors dabar jis išeina į kitą mokyklą.Neseniai sužinojau, kad turi merginą, sugrįžusi namo, negalėjau nustoti žliumbus, kartais pagalvoju, ar meilė tai tikrai "nuostabus" jausmas.

Nereikia pamirsti, o ir ar imanoma tai... jie yra musu mokytojai. KAip keiciasi metu laikai, taip ir mes turime ismokti pakesti laimes ir kanciu pokyciu kaita.

Tai isimylejimas,o toks skaudus del to, kad nepasitikite savimi. Pasitikejimas savimi turetu ateiti su laiku, bet del to reiktu pasistengti, dirbti su savimi. Sutiksite savo laiku savo zmogu:). Man lygiai taip buvo. Buvau 19-kos.

Taip, jie mūsų mokytojai. Kartais išmoko nebūti patikliais, kartais atvirais.Kartais parodo, kokie mes buvom klystantys, kokiais geriau nebūti. Kartais palieka gerus , ilgesingai prisimenamus atsiminimus. Pamiršti neįmanoma. Tas žodis čia netinka. Kaip susitvarkyti su jausmais, kad jie nebežeistų? Nustoti kaltinti dėl to, kad santykiai nesusiklostė tiek save, tiek buvusį (esamą) mylimą žmogų. Pasidžiaugti, kad tai buvo. BUVO.

Mano istorija tesesi jau metai laiko, as myliu kuniga. Jis apie tai zino, bet taip jau yra jis kunigas, o as istekejusi moteris turinti seima. Ir kaip stengiausi, ka bedariau pamirsti negaliu. Kartais mes pabendraujame laiskais (esant reikalui) pasimatome baznycioje, kaip draugai. Bet mano meile jam tik dideja ir geismas darosi vis didesnis buti su juo istisai. Negaliu negalvoti apie ji, negaliu pamirsti jo.

Tai ne klaida. Įsimylėjimas yra dovana. Pabandyk neneikti, o priimti taip kaip yra . nekaltink saves ir būk budri , neskriausk nei saves, nei jo siekdama dėmesio (jis taip pat žmogus).

Kunigas parodė tau dėmesį ir šilumą (kaip ir betkuriam kitam žmogui), kurios turbūt negauni iš aplinkinių, todėl ir susižavėjai juo. Pažįstu nemažai moterų, kurioms taip nutiko. Galiu paguosti, kad jei eisi gilyn dvasiniu keliu šitas įsimylėjimas pergaus į nesavanaudišką meilę ir tokios aistros nebeliks . Čia kaip vienas iš etapų. Dievas turbūt leido taip vykti, gal tokiu keliu jis jus veda saves pažinimo link?! Sėkmės.