Kaip pamiršti mylimą žmogų?

jei cia pokstas tai juokinga, jei ne tai tu apgailetina.

Mano viena pazistama taip padare, jie kartu. Taip padare ir mano klasiokas. Tik jam po dvieju metu teko laizyti savo privirta kose. Liko vienas, nes nepriversi zmogaus taves myleti...

Aš pamilau vieną labai mielą ir pramuštgalvišką vaikina bet net neisivaizduoju kaip jį pamiršt , jis manęs nemyli ir tarp mūsų 10 m skirtumas o aš dėl jo kraustausi iš proto, gal kas nors gali patart ką daryt? niekaip neišeina priverst save manyt jog jis ne man, apie jį galvot neiišeina nes nors ir nenoriu visvien kiekvieną dieną jį matau Ką man daryt? kartais atrodo kad geriausia išeitis mirtis nors man dar tik 15.. o jam 24 man žudo.

o kaip pasakyti viska, pameginti buti atviru zmogum, jei ta kuri myli yra isipareigojes ir kolega???? kaip elgtis jei iviktu pesimistinis variantas??? t.y. atsakymo nebutu arba butu NE ??

Zmones, NEISIMYLEKIT ir neturesit problemu

Na, manau pamirsti tikrai imanoma. Man irgi taip buvo, nors esu labai jauna ir tikrai nepatyrus, taciau noriu pasipasakoti. Nuo mazens lankau sokiu bureli. Del keliu priezasciu turejau keisti kluba ir ateiti i visai kita, jau susiformavusi kolektyva. Atejus iskart pamaciau demesio verta vaikina. Na koki vaikina, vaika! Bet juk zinot, ta meile, na kitokia, vaikiska ir rodos pirma ir paskutine. Jis buvo metais uz mane vyresnis. Taigi, laikui begant pripratau prie nauju draugu, vadovu. Metus stebedavau ji, tylejau, tiesiog buvo baisu kad kasnors suzinos.. Po metu, kitu, per svente jis man pirma karta parode savo demesi. Ar jus isivaizduojat kokia laiminga buvau? Sirdis, galiu prisiegti, rodes issoks is krutines. Ejau i treniruotes spindedama. Visi pastebedavo mano puikia nuotaika. Zinokit, nagaleciau meluot, tokia laiminga mergaite buvau. Bet, mes uzaugom, patikslinsiu - nesuaugom, o uzaugom, tapom paaugliais. Zinot, sokiuose - visi porom, porom. Jam reikejo naujos sokiu partneres. Norejau ja tapt labiau uz viska. Bet atejo kita, uz mane vyresne, zinau, buvau is ja isvaizdesne desimtis kartu, negalvokit kad sakau tai is pavydo - tikrai, nuosirdziai. Demesys staiga isbleso ir supratau kad esu ..viena. Naujoji partnere nepavoge jo is manes, ji jam prikalbejo tiek melo, kad tai isgirdus pasijutau kazkokia nenuosirdzia bejausme veidmaine. Pykau, negalejau pagalvot kad taip gali buti. Juk buvau taip ji isimylejus, o jis nebekreipe i mane demesio. Rado kitu draugiu. Taigi, po kiek laiko nustojau jam jausti kazka. Buvo sunku, bet zinojau kad nieko nepakeisiu verkdama. Tiesiog ismokau gyventi kitaip. Tai tokia mano istorija. Siuo metu man yra 15 metu, turiu drauga. Jis nuostabus, zinau kad taip sako dauguma, bet tikrai, tik susipazinus su juo as supratau, kad kiti nemokejo parodyt kaip jie myli ir gerbia.

Na as atsiprasau, bet man uzkliuvo ta fraze " kvaila isimylejusi 16-mete". Esu panasaus amziaus ir tikiu kad budama 30 ar daugiau mastysiu panasiai kaip jus, bes visgi puslapis lankomas visu, tai manau tokius issireiskimus reiketu pasilaikyti sau.

Sveiki, kenciu ir as ta pacia nelaiminga meile, o buvo viskas taip grazu ir gera, prabendravom 3,5 metu, viskas buvo grazu, niekada nebuvau sulaukusi tiek demesio, sutapo visi musu poziuriai, laisvalaikis, viskas, visur buvom kartu, po darbo pasiimdavo, parvezdavo namo, buvo super, bet ivyko toks dalykas, kad ji pakviete buvusios klasiokes i susitikima... ir po viskas pradejo griuti, pasimate, kad zmogus pasikeite, ziuri kazkur pro sali, i lankas. Pradejau klausineti, sake, kad siuo metu neturi ka pasakyti, bet visgi po kurio laiko prisipazino, kad jam sukilo seni jausmai tai klasiokei ir dabar jis blaskosi tarp musu dvieju, patinkam jam abi. Tai jau trunka 2 men, zinau, kad ji gyvena kitam mieste, jie bendrauja sms, gal skambuciais, sako, kad susitike daugiau nebuvo, o as griauziuosi, nes bendravimas silpsta, kadangi mes negyvenome kartu, bet jis daznai pas mane budavo, dabar atvaziuoja karta per savaite ir visada budamas salia, sako, kad su manim jam labai gerai. Jis sutinka su viskuom ka as jam sakau, kad ten tik svajone, kuri gali ir niekada neissipildyti, o as esu realybe, bet deja... viskas tempiasi, kaip su.. virve, pati visko nutraukti negaliu, perdaug viskas buvo gerai, o jis irgi negali pasirinkti, kankinuosi siaubingai. O dar ir sunus pastoviai klausineja, kur jis dingo, kol kas niekam nieko nesakau, bet manau jau visi pastebejo, kad kazkas cia negerai. Nes nieku nebevaziuojame kartu, kur seniau vasara kiekviena savaitgali kazkur isvaziuodavom, zodziu neturiu jokiu minciu ir nezinau ka daryti. PADEKIT

Paleiskit Jūs tą virvę. Savo nuomone šiuo klausimu jau išsakėte, palikite tam vyrui erdvės apsispręsti. Tikiu, kad nelengva, bet negi norit būti su žmogum, kuris nenori būt su Jumis?

Jei turi galimybę - išvažiuok bent savatei viena, pakeisi aplinką, gal pavyks nurmti ir susivokti savyjem, kas tau svarbu, ko nori, kas tinka, kas ne, ką turėtum keisti, ką priimti, su kuo susitaikyti ir t.t.
Natūralu jausmai banguoja, krizės santykiuose nešvengiamos.
Mano patarimas toks: nesimti jokių sprendimų kai tokia sumaištis jausmuose. Nesistenk susikontroliuoti ir įveikti nežinios nerimą, leisk sau būti ir stenkis išmokti priimti šiuo metu tokią situaciją kokia yra.
Būtų gerai jei galėtum nueiti pas psichologą konsultacijos, pasiklabėk su artimu draugu.
Dar geras būdas: surašyti laišką jam (ir neišsiųsti). Ten gali išlieti viską kas susikaupė: pyktį, nuoskaudas, nepasitikėjimą, taip pat rask už ką jam gali padėkoti.