Svečias: Man taip pat jaukiau šalia aukštesnio. Ir nemanau, kad tai išmislas. Ir kai mes sakom apie saugumą, tai kalba neina apie supratimą, kas apgins -smulkesnis ar stambesnis, o apie vidinį saugumą šalia. Nors taip pat sutinku, kad, jei būtų gilūs jausmai, tai joks ūgis netrukdytų
Pati apie save seniai nebegalvoju, man neblogai ir vienai ( nors draugo nerandu ne dėl ūgio, o dėl dvasinio artumo nebuvimo), tačiau neramu dėl sūnaus. Jo ūgis -1,65. Jau 4 metai turi merginą 5 cm mažesnę už save, 2 metus gyvena kartu. Atrodo, tikrai jie myli vienas kitą . O aš pagaunu kartais save nerimaujant - o jei išsiskirtų, kur jis rastų kitą? Jai dėl savo ūgio vaikiną rasti daug lengviau -o, jei išpuiks ir ims kelti nepamatuotus reikalavimus ir darytis nepakenčiama? Pamatau juos kartu, pasidžiaugiu -atrodo, viskas gerai. Bet žinau, kad mažam vaikinui reikia protu, išmanymu, pastangom bent 5 kartus pranokti didelius, kad būtų vertinami tiek pat. Džiaugiuosi, kad jis tikrai toks, bet nėra labai ramu ir tiek.
Perduodi savo kompleksus vaikui.
Gėdytumeisi, kad dar kokios paauglės taip šnekėtų - dar pirštą prie smilkinio pasukiočiau, o čia jau gyvenimo mačiusi moteris, kaip ir protingesnė turėtumei būti. Visuomet - atstumia ne fizinė išvaizda, o kompleksai, bukumas, nemokėjimas bendrauti, negatyvi nuostata į pasaulį.
Mano mylimasis - žemesnis už mane. Ir jis nerealus. Turiu mažaūgį pavaldinį - negaliu pakęsti. Be abejo iš mažiuko šaiposi už mažą ūgį, lygiai taip pat kaip užmetama už didelę nosį, pilvą, plikę, spigų balsą ir dar dievai žino ką - ir paklausk - kiekvienas, kas tik kompleksuotas, guls kryžiumi, kad jiem reikia protu, pastangom, išmanymu bent 5 kartus pranokti kitus, kad būtų vertinami tiek pat.
