25 metų ir vis dar nekalta...

Aš pagalvojau, kad pažįstu ne viena merginą, kuriai apie 23-24 m. ir jos vis dar skaisčios. Paprastai, jei dėl skaistybės kompleksuoja, tai iki tokio amžiaus randa būdu ja atsikratyti. O tos kurios tokio amžiaus vis dar nekaltos, skaistybę laiko vertybe.

Aš nekaltybę praradau 23-ejų. Su visiškai netinkamu žmogumi. Visai be reikalo.
Mano nuomone, jei nėra žmogaus, su kuriuo sekso labai norisi, nereikia vargintis su bet kuo, kad ir kiek metų ta nekaltybė būtų išlaikyta.

O kaip gali iki 23 m. nepasitaikyti situacija, kai sekso labai norėtųsi, nors ir su žmogumi, su kuriuo žinai, kad nebus rimtų santykių? Nesuprantu.

Nieko tokio, kad nesupranti. Juk mes visi tokie skirtingi ir nepakartojami. As irgi manau, kad geriau mirti skaisciai, nei kristi po pirmu pasitaikiusiu. Kokybiskas seksas gali buti tik su tuo, su kuriuo sieja ne tik fizine trauka, bet ir dvasinis rysys. Tad merginos neskubekite issivaduoti is skaistybes su pirmu pasitaikiusiu:D

Paskaiciau ir supratau, kad as ne viena tokia... Man irgi 25 m. as irgi dar nekalta. Kodel? Ne todel, kad nepasitikiu savimi. Esu labai patraukli mergina ir vyru demesio man niekada netruko. Ir situaciju mano gyvenime buvo, kada galejau su nekaltybe atsisveikinti... Nenorejau su bet kuo ir dabar nenoriu...

visai nenustebciau...ir jei buciau draugas,gal net ir apsidziaukciau,nes kaip ir isnaujo su partneriu patirciau pirmus zingsnelius aistru pasaulyje;)

Nesuprantu, kodel taip sureiksminat ta nekaltybe - ar bijot apsijuokti per pirmaji karta, ar bijot, kad vaikinas supras, jog jusu iki 25 m. niekas nenorejo? Jei baime kelia vadinamasis 'pirmas kraujas', tai galima suvaidint, kad 'tos' dienos prasidejo. Tokia nekalta moteriska gudrybe :) Kita vertus, pirmuju lyt. santykiu metu ne visada apskritai kraujuojama, taip kad vyrukas gali ir nesuprasti, kad buvo jums pirmas ;)

Pasakyciau priesingai, kad manes norejo tie, kuriu as visai nenorejau. Kraujo irgi nebijau... Ir baimes nejauciu... Ir man negeda pasakyti vyrui ar vaikinui, kad nesu turejus lytiniu santykiu...

Ilgai jaučiausi nejaukiai, bet užsispyriau, kad neatiduosiu jos bet kam. Padovanojau mylimam žmogui, kai man tik suėjo 24 - nė kiek nesigailiu, kad taip vėlai. Na aišku iki to laiko nebuvau labai šventa, bet lytinio akto bijojau juodai. Man atrodė, kad žiauriai skaudės, kur nors ne ten pataikys ir pan. Dabar labai juokinga...

Tiesa, mano draugas labai apsidžiaugė, kad jis man bus pirmas, pasirodo, jis irgi ilgai buvo nekaltas, bet manė, kad aš patyrusi... :) tiesa, aš jam nebuvau pirma, nes jis bijodamas, kad nemokės ar nežinos kažko, susitvarkė už pinigus - paskui labai gailėjosi... Vyrukai irgi kompleksuoja dėl nekaltybės...