Vieniša ir... laiminga?

Manau moteris nebūna laiminga be šeimos. Gal tik tos, kurios turi gyvenime kažkokį didelį tikslą.
Pas moteris yra motinystės instinktas ir anksčiau ar vėliau jos užsinori vaikiuko. Jei aplink daug draugų, giminių su vaikas ir moteris daug su jais būna, tada gal ir gali jaustis laiminga.

Pieva, esate pernelyg linkusi savo laimės supratimą primesti kitoms moterims. Pagal apklausas Vokietijoje 25% moterų idealus vaikų skaičius - 0. Aš tikrai nesakau, kad Lietuvai reikia siekti kažko panašaus, tiesiog iliustruoju, kad skirtingi žmonės laimę suvokia ir realizuoja save skirtingai.

Aš būnu žymiai laimingesnė, kai jaučiuosi mylima ir vertinama ne tik darbe ... Vaikas gerai, bet vienai būna per sunku, per daug atsakomybės ir pan. Norisi vyro meilės - vienuole būti negalėčiau, nors prie visko priprantama,,,

Vienatvė niekada neatneša laimės. Jei moteris neturi šeimos, jai vis tiek reikia žmonių, kuriuos mylėtų ir būtų mylima: draugų, giminių.

Manyciau, kad pasirinkima itakoja ir darbo pobudis. Jeigu moteris save realizuoja darbe, daug bendrauja su zmonemis, gal ir galima antrosios puses paieskas nutraukti. Siandien tikrai galima sutikti daug Lietuvoje ir seimu ir kartu gyvenanciu zmoniu, kurie gyvena kartu, taciau yra vienisi, juos jungia tik buitis, abejoju ar vaikai? Nes nelaimingi suauge vargu ar gali ka nors gero duoti savo vaikams. O del motinystes instinkto, tai kaip cia pasakius, jei elgiesi pagal visuomenes suformuota modeli: laiku isteketi, laiku susilaukti vaiku del kaimynu, giminiu ar artimuju, bet tik nedaugelis motinu tikrai realizuoja save motinysteje. Lietuvoje dar egzistuoja nuoroda: kaip radau tai ir paliksiu, tik retai susimastoma ar tikrai as to noriu. jei visos taip daro, kuo as prastesne? Faktai kalba uz save: seniau buvo paskenduoles dabar jonaitienes...

Vaikiuku galima susilaukt ir vienai. Visai nebutinas vyras namuose.

Visiškai sutinku. Jei moteris nesukūrė savo šeimos, jai vis tiek reikia artimo ryšio su žmonėmis. Vienatvėje laimingų nebūna. O tiems, kas kalba apie savęs realizaciją darbe, galiu tik palinkėti, kad jų gyvenimas niekada nepasidarytų toks pilkas, jog vienintelę savo būties prasmę matytų ofise...

Sunku pasakyti, ko reikia moteriai, kad būtų laiminga. Vienatvė žinoma blogai, bet nelaiminga santuoka nei kiek ne geriau už vienatvę. Buvau ištekėjusi, vėliau išsiskyriau ir kelis metus jaučiausi tikrai laiminga atsikračiusi naštos. Vėliau visai neieškotas atsirado draugas. Vėl problemos... Dabar mano gyvenime vyro vėl nėra. Negaliu pasakyti, kad esu labai laiminga. Žinau tik, kad šiuo metu esu laimingesnė, nei buvau kai šalia turėjau vyrą. Gal būt taip yra todėl kad neesu vieniša, nes turiu vaikus.

Pritariu šiai minčiai. Jei šeimos ar vyro lauksime kaip laimės garanto, greičiausiai teks nusivilti. Niekas neįpareigotas mums suteikti laimę.

O as tikrai esu laiminga augindama savo dvynukus , jauciuosi ir terbema ir laiminga , taciau man truksta tikrai truksta netik sexo bet ir to peties ant kurio galeciau issiverkti o gal siaip pasikalbeti apie nieka . Jug ir mes pavargstam nuo to stiprumo kokios esam norisi ir pazliumti ir pasiguosti buti paguostai jug darbe visuomet esam tvirtos . Bent savo darbe negaliu net parodyti kad ir as esu silpna nes dirbu vien su vyrais ju 20 as viena , namo gryztu kleckai nenueina nuo manes negi kauksi kad tau sunku eini ir darai ka reikia sypsaisi , bendrauji . As nors ir pervargus taciau laiminga :)