Ar slepiat praeitį?

Esu girdėjusi dar papildymą tai minčiai: "Jei nenori sakyti, kiek buvo, vadinasi tau gėda dėl savo praeities..."

Na... chia jau nesamone Nepakeschiau ir ash tokio spaudimo. Geriausias atsakas tokiu atveju: "taves ten nebuvo, todel ne tau ir zhinoti.
Gerai, kad man neteko su tuo susidurti. Gal todel kitaip ir priimu ta "slepima/neslepima"

Aš esu įsitikinusi, kad kai kurie, kurie nesupranta žmogaus orumo esmės, taip ir mąsto... jiems tikriausiai atrodo neįmanoma, kad galima kažko nesakyti ne dėl gėdos, baimės ir t. t.

Įvairiai gali būti. Tikrai priklauso nuo draugo charakterio... Kartais vyrams geriau nežinoti, tai širdies neskauda.

"ne, daug nebuvo, tik keli, nors neatsimenu kiek..." toks mano atsakymas. Ir kas pasakys, kad meluoju?

Slepiam slepiam, kaip čia neslėpsi, kai aplink šitiek gražuolių!

Kaip supratau, daug moteru laikosi pozicijos "nesakysim, tu ka durna, viska pasakot?", arba "pasakysim tik tai, kas mums naudinga, apie nuklydimus nepasakojam" ir t.t.

As noriu paklausti jusu : kaip jausites, kai jusu antra puse is kitu suzinos? Jeigu zmogus norejo zinoti, ir jam nepasakete visko iki galo (nutylejote) ar net pamelavote, ar nebijote, kad tai sugadins santykius nepataisomai?

Nereik gedytis praeities, jei zmogus nori zinoti. Papasakokite jam viska, nuosirdziai, iskaitant ir paklydimus - pelnysite zmogaus dviguba palankuma (net jei ir pirma reakcija ne pas kiekviena bus vienodai palanki), jus prades gerbti uz nuosirduma, atviruma, galu gale uz tai, kad patys pripazistate savo klaidas, vadinasi - nebijote ju pasakyti.

Is vis... santykiai, kur zmones nera atviri - santykiai be ateities. Tokie santykiai parastai yra "is patogumo" - patogu gyventi kartu, patogu kai yra ka apsikabinti, patogu is finansines puses ar dar kokiu priezasciu, kuriu gali buti begales.

Jei rimtai, tai tikrai niekada nereik gėdytis savo praeities, jei ji ne kriminalinė ir nėra nieko baisaus nutikę, jei žmogus nori žinoti. Normalus žmogus nori žinoti ir nenori būti apgaudinėjamas, ir pajėgus suprasti, o jei reikia – ir atleisti. Aš tikrai gerbiu tokius žmones, moteris, gebančias papasakoti nuoširdžiai viską: paklydimus ir nuopuolius, juk mes žmonės ne be nuodėmių – gerų ir blogų. Taip tikrai pelnomas palankumas ir pagarba – meilė arba puiki draugystė. Nereikia gėdytis savo buvusių sutuoktinių ir buvusios meilės su jais. Nereikia jų nei menkinti, nei žeminti, o gerbti ir prisiminti kas gero ir gražaus būta. Būna, kai pradedi jų ilgėtis ir nieko – tai normalu.

Nei slepiu, nei giriuosi. Protingas vyras tokio klausimo neužduos. Nebūtinai tam, kad moters neįžeistų, galbūt tam, kad savimeilės neužgautų. O kvailas... Kvailiui nepatingėčiau suskaičiuoti visus buvusius meilužius, jei pagautų "kablys", bet didelė tikimybė, kad paprasčiausiai pagailėčiau tokiam betiksliam užsiėmimui laiko (jei "kablys" vis dėl to nepagautų)

Nemanau, kad vaikinas uzduotu toki kl. O neatsakymas tai nera slepimas..visi mes turim paslapciu, ir neprivalom ju sakyti net mylimam zmogui.. Tiesiog, tai yra MUSU praeitis.