Svečias: Kai gerai žinai ko nori iš partnerio, pasirinkimui nesutrukdys nei prisirišimas, nei galbūt atsiradusi kažkokia draugystė (bičiulystė), sakai "viso gero" arba geriausiu atveju pasiūlai likti bičiuliais. Bet tai tik mano požiūris, taip darau aš, neretai apkaltinama kategoriškumu
Miela,pakeleive, nusivvalkiojimas prie to, kad daugelis turi ne kelių,o keliolikos ar keliasdešimties partnerių patirtį, gyvenimo susimetus n metų.. Sakysit suklydo, nepasisekė, paliko ir t.t? Galbūt. O tada paklausiu, o kaip rinkosi,kad taip n kartų suklydo? Gal vertėtų pirma pažinti save kaip asmenį, tobulėti, subręsti.. tada ir supratimas būtų geresnis kokio žmogaus tau reikia šalia,ką gali duoti ir gauti. Deja, dabar pamačius gražų fasoną daugiau apie nieką nebemąstoma.
Kaip iš tos pasakos- tam davė, anam davė.. o trečiam ir nebeliko. Nenoriu būti to trečiojo vietoje ir tenkintis trupiniais, juolabiau kai pati turiu ką šalia būsinčiam pasiūlyti.
Tai mano požiūris.
Kiekvienas pats sau režisierius. Visgi manau, kad dažnai per daug koncentruojamės į praeitį ir permažai į dabartį, bei ateitį. Praeitis, jeigu ji nėra bendra, manyčiau skirta tik paties individo apmąstymams ir analizei, o ne viešam aptarimui. Man asmeniškai praeitis nėra svarbi, jeigu ji visiškai neturi įtakos/sąlyčio taškų su dabartimi.
Kalbant apie „santykių naudos modelį“ – ką aš galiu pasiūlyti ir ką man gali pasiūlyti, sutikit tai individualu, nebūtinai tai ką jūs laikote dideliu pliusu, kitam irgi bus pliusas ir atvirkščiai. Vėlgi mano galva santykiai nėra „biznis“ ir juos reiktų vertinti per kiek kitokią, nei naudinga-nenaudinga, prizmę.