tada kalbekit su konkreciais pavyzdziais, prasau. taip, yra tokiu seimu, kur is isores viskas grazu, o kai suzinai, kas vyksta viduje, kraupu pasidaro. temos pavadinimas 'ar reikia lupt vaikus?' as atsakau, kad ne. kad juos reikia nuolat lepint ir paikint ar nesirupint taip pat nesakau.visur reikalinga pusiausvyra ir dar karta pabreziu, kad smurto pries vaikus as nepateisinu.
jusu nieks nemuse, tuomet reiskia, kad jus vienas is tu, kurie bobulkas uzlenkineja, juk pats kategoriskai pasakete, jog vaika reikia lupti, kad jis netaptu toks! apie krastutinumus cia, manau, kalbeti neverta. asmeniskai taip, gyvenu graziam pasauly, kur drugeliai skraido, pauksciukai ciulba ir roziniai poniai laksto po pievas. galbut netinkamam daugiabuty apsistojau?
visada buvau labai jautri asmenybe (tik tai isorej dazniausiai neatsispindi) ir palyginimui, pati esu gavus i kaili vaikystej (kokia is to nauda, jei vaikas net nesupranta dazniausiai, uz ka?), o veliau ir paauglysteje ir ilgai po to naktimis kosmarus ta tema sapnuodavau, atsikeldavau uztinusiomis nuo asaru akimis, jausdavau didziausia neapykanta jiems. uz sita tevams niekada nedekociau. bet ne viskas buvo tamsiom spalvom dazyta, del to ir nedauzau bobuciu, del to, kad dazniausiai matydavau gera tevu pavyzdi, kuris zymiai geriau, nei baimes jausmas skatina elgtis gerai.