neramu dėl paauglių jausmų

padėtis: esu išsiskyrusi, viena auginu dukras paaugles.
situacija: kaip ir dera paaugliukėms, viena dukrytė pagaliau susirado draugą. draugystė jų tokia dar vaikiška - vaikinukas tai lyg pakvaišęs dėmesį rodo, tai palydėt pamiršta vakare iš draugų, ar nuo ežero su draugais išeina ir nepasidomi nei kaip nei su kuo pareis... vieną dieną pamačiau liūdną dukrytės veiduką - taip ir nudiegė širdį. klausiu, kas nutiko. pasirodo, kad pasakė, jog nepatiko, kad ją vieną paliko, o baigėsi "ir nebedraugaujam".
viskas čia vaikiška, bet man baisu, o kas jei matydamos, kaip pergyvenau dėl skyrybų ir vis dar negaliu atsikratyt savo jausmų, jos ims pačios bijoti prisirišti, įsimylėti.
klausimas: ar jums, vienišiems tėvams, išsiskyrusiems nebaisu, jog mūsų vaikai bijos JAUSTI?

geriau tokiam amžiui nestipriai apskrusti sparnus, negu ateityje išvis be jų likti

Mama užėjusi į dukters kambarį pamatė tvarkingai paklotą lovą, sutvarkytą kambarį. Lovos centre gulėjo vokas su užrašu mamai. Mama atvėrė voką ir pradėjo skaityti drebančiomis rankomis:
"Brangioji mama, aš tikrai atsiprašau ir apgailestauju, kad rašau tau šį laišką. Aš pabėgau iš namų su savo nauju vaikinu, kadangi nenorėjau, kad man su tėčiu iškeltumėte sceną. Aš atradau aistrą Achmedui, jis toks nuostabus su savo auskarais, tatuiruotėmis, barzda ir baikerio darbužiais. Bet tai ne tik aistra, aš esu nėščia ir Ahmedas sako, kad mes kartu busime labai laimingi. Jis turi vagonėlį miške ir krūvą malkų visai žiemai. Jis nori su manimi turėti daugiau vaikų, apie tai svajoju ir aš. Jis išmokino mane, kad marihuana iš tikrųjų niekam nekenkia ir mes ja norime auginti sau ir taip pat ją su jo draugais keisti į kokainą ir ekstazi. Dabar aš meldžiu mokslo, kad jis atrastu vaistus nuo AIDS tam, kad Ahmedas jaustųsi gerai: jis tikrai nusipelnė to!!! Mama nesijaudink man dabar jau 15 metu ir aš žinau, kaip savimi pasirūpinti. Kada nors aš tave tikrai aplankysiu ir supažindinsiu su tavo anūkais.
Tavo duktė, Jurga
P.S. Viskas, ką parašiau yra melas. Aš pas kaimyną. Aš tik norėjau priminti, kad gyvenime yra blogesnių dalykų nei mano pažymių knygutė rašomojo stalo stalčiuje. Mama aš tave myliu. Paskambink, kai bus saugu sugrįžti i namus."
swx

Man taip pat neramu dėl dukros paauglės jausmų - ji neseniai susipažino su vyresniu už save vaikinu (o jai tik 14). Susirašinėja jie abu praktiškai nuo ryto iki vidurnakčio, dukra tapo labai irzli, grubi, o juk prieš tai buvo švelni ir maloni. Vaikinas jai rašo labai atviras žinutes (ji man rodė) - tai nori gyventi su ja, tai prašo jos sijonėlį užsidėti kitą kartą. Jau netekau kantrybės ir skelbiu šiom dienom dukrai ultimatumą - arba ji liausis taip intensyviai susirašinėti, arba...na čia jau kaip fantazija. Iš tikro labai neramu dėl jos jausmų ir veiksmų - bet tik kitaip, negu temos autorei - nes ir situacija kitokia. Atvirai sakant, labai noriu, kad ji nusiviltų juo - 14 metų yra tikrai ne laikas tokiems dalykams (ką bekalbėtų new age atstovai). Karti pamokėlė čia praverstų. Bet pati jaučiuosi ne itin: jaučiu baimę ir atsakomybę už ją ir kartu nenoriu būti labai griežta, tapti jai priešu. Bet ar tai griežtumas? Gal tai tik įžvalgus ir savalaikis įsikišimas,kol neatsitiko nepageidautinas dalykas? Taip pat esu išsiskyrusi ir matau kad abi mano dukros, priešingai, labai "lekia" į jausmus, ne kiek nebijo ir manding, neitin pasirenka, kam rodyti jausmus. Manau, priklauso nuo paauglio asmenybės, ar jo meilės jausmą paveiks ir kaip paveiks tėvų skyrybos.

nieko nepadarysit, mieli tėveliai. yra tv, internetas, kuris diktuoja bendrą toną. jei pradėsi vaiką perdaug spausti, jis, matydamas, kad bendra kultūra, draugai, gyvena pagal kitus reikalavimus, pradės dar labiau maištauti. kadangi matau, jog aprašytu atveju dukra jau maištauja, tai esu tikras, kad paspaudus, pridarys dar didesnių kvailysčių. neproblematiški iš prigimties vaikai retai tampa problematiškais ir atvirkščiai. nemaištauti, nekrėsti kvailysčių, neišsikalinėti jau pasidarė fenomenu

JAUSTI ir prisirišti VISADA daugiau ar mažiau BAUGU, nes netekčių jokiam žmogui nepavyko išvengti - džiaugsmą/malonumą seka praradimo skausmas iš paskos...
Iš pradžių neetektis dar gali pakeisti kitais atradimais ir tuo pasiguosti, bet vėliau, senstant, visokių malonių/gerų/džiuginusių dalykų netektys ima vyrauti - miršta bendraamžiai, genda sveikata, vis ilgiau ką nors skauda, net palaimingą užsimiršimą - miegą - išstumia nemiga, valgyt nebegali ką panorėjęs...
Kuo mažiau džiaugsies gyvenimu, tuo mažiau bus nemalonių praradimų. Galima rinktis gyventi tik pusiau, tarp kitko... Indų kažkoks tikėjimas sako, kad šis gyvenimas - tik maja (regimybė, miražas), neverta jo sureikšminti, visi pergyvenimai nieko verti. Krikščionybė teigia atvirkščiai - gyvenimas vienintelis, nepakartojamas, turi būti pilnai su visais džiaugsmais ir skausmais išgyventas pagal Dievo valią. Ir sako: nebijokite.
Bet vis tiek baisu (nemalonumų). Ar ne?

Kas beatsitiktų,mylėkit savo vaikus ir paauglius ypač.Jokiu būdu negalima bausti.Daug kalbėtis,kartais būtina kokius veiksmus atlikti,atleisti jausmų taifūnus.Jei paauglys jaus meilę ir palaikymą,kas beatsitiktų,bus tėvams dėkingas.Savo gyvenimų mes nė vienas iš anksto nenuspėjam,bet tuo jie ir įdomūs.

Kartais kai bendrauju su savo vaikais, pastebiu, kad nejucia stumiu juos i toki pati, koki turejau pati. Nes mokau to, ko moke mane, draudziu tai, ka draude man. O as laiminga tikrai nebuvau. Ir noriu, kad jie gyventu geriau. Gaunasi toks priestaravimas paciai sau iseina. Ir tada pamastau, kad geriausia butu tiesiog labai juos palaikyti. Ir tegu renkasi.

Kai auginau savo dukras, labiausiai bijojau neplanuoto nestumo.Todel stengiausi kuo daugiau su jomis kalbetis apie tai, kas yra seksas, ka reiskia myletis, ir kada jau galima tuo susidometi ir pabandyti. Pradzia budavo sunki - raudonuodavom visos. Bet veliau tai tapo musu bendru pokalbiu dalimi, ir dabar dziaugiuosi, nes jau istekejusios dukros su nevengia su manimi pasitarti netgi del ivairiu seksualiniu dalyku.

Manau, kad reikia leisti vaikui patirti visokiu jausmu. Kas is to, jeigu saugosite visada ir visur, kol su jumis gyvena? Vis tiek viena diena tures iseiti gyventi savo gyvenimo. Ir tada bet kokie praradimai atrodys didesni ir baisesni. Nes bus isejes vaikas is siltnamo salygu. Tad manau, reikia stebeti, buti budriems ir pasiruosusiems bet kada pasikalbeti, pagelbeti, paremti. Taciau kistis, drausti ir aukleti nederetu.