Įvaikiai

Tai yra teisybė, ką Furian parašė... Turėjau šalia savęs labai artimą draugę, bevaikę, labai atsakingą ir išsilavinusią moterį, kuri ilgai ruošėsi įvaikinimui: daug skaitė literatūros, praėjo psichologo konsultacijas, bendravo su ta mergaite gal pusmetį iki parsivedimo namo... Rezultatas - vaiką po metų grąžino atgal, o pati dar ilgai gydėsi nervus... Tikrai negąsdinu, neatkalbu nuo įvaikinimo, bet buvo lygiai tos pačios problemos, kaip aprašė Furian. Buvau šalia, daug bendravau, mačiau savo akimis viską... Vienintelė klaida ir pamoka ateičiai - vaiką reikia imti mažą, geriausiai - dar kūdikį, kad kuo mažesnė būtų gyvenimo vaikų namuose įtaka. O ji pasiėmė 12 metų mergaitę (jai pačiai tada buvo 36), kurios, matyt, perauklėti, pakeisti nebepavyko...
Gaila šioje situacijoje vaiko, gaila jos pačios, jos sveikatos ir iliuzijų...

ka tu zinai apie mazo vaiko paemima? kaip tai padaryt? ar zinai, kad net turint toki vaika, kuriuo nuo gimimo atsisake, dar 2 metus reikai bilinetis?o ta laika ji kudikiu namuose buna, o pagrindas tai pirmi 3 metai? per daug matau zinai, jei tokias nesamine sakai. o su tokiai vaikais bendrauju daznai, zinau ko tiketis, ir nebus cia lengva, ir asru ir problemu bus milijona, o tuos , kurie atiduoda atgal...patylesiu, nes niekada nesakyk niekada

Asta3, tikrai nesi teisi sakydama BANDYK. Cia nera jokiu bandymu, nei pirmo, nei antro. Arba is karto darai pasiryzes viskam ir susitaikes su visais galimais "netiketumais" ir problemom arba nieko nedarai. Ir gailetis visa gyvenima tokios klaidos as tikrai nenoreciau. Del to, kad nebandziau jausiuosi maziau kaltas manau. Bet dar pagyvensim pamatysim, nenurasau saves i tuos "nevykelius". Del savo pazadu, kuriuos suteikiau mazam vaikui ir nieko neivykdziau jausciausi beprotiskai kaltas. O tu tai kaip nori.
As nekalbu apie kudikius, tuomet viskas turetu buti paprasciau. Bet kaip ta paaugusi maziu pripratint gyvent pagal tavo plana, dienotvarke, iprocius, kuriu tu tikrai nekeisi, nes per 40 metu tai gerokai iaugo i krauja? Visi suprantam, kad per gyvenima tie vaikai per daug meiles, silumos nemate, bet ar jos jam tikrai reikes? Tiksliau ar jis tai supras ir priims? Vaiko saltumas/abejingumas/atsiribojimas ir galu gale visiskas nesusikalbejimas. Kas tuomet? O savi vaikai? Kaip jiems paaiskint apie nauja broli/sese? As visiskai pateisinu savu vaiku is paziuros bloga elgesi - tikrai neateis ir neapsikabins naujo vaiko, nesidalins zaislais, nenores but kartu, o kur dar asaru pakalnes del demesio ir pan. Jeigu mokykla lanko, tai dar problemu prisideda. Vaikai ir yra vaikai. Su savais vaikais mes jauciam labai stipru rysi - mes juos pradejom, mylim mama/teti to vaiko, baisiai laukiam, gimdomes ir blah blah.. puikiai zinoma. O su nauju vaiku is kur tas rysys atsiranda paaiskinkit? As suprantu, kad galima gerai sutart, bendraut, bet ar tai neperaugs i statusa "kambariokai"? Vaikas is ryto pavalgo, paskui mokykla, vel pavalgom, keliais zodziais persimeti ir viskas. Ir tai bus paprasciausi kasdieniai rupesciai, netgi ne tie baisieji dokumentai. Taciau tie rupesteliai, kurie galbut nezymus, bet sugadins viena diena, antra, mintys is viso visa para galvoj apie ta pati. Panasu, kad tik zmogus turintis daug laiko gali tuo uzsiimti, nes jeigu dar darbas.... neisivaizduoju kaip isgyvent.
Dabar net galvoju, kada tie vaikai suteiks dziaugsma? Suprantu, po ilgu metu, kuomet tikrai jaus dekinguma, jeigu zinoma bus uz ka but dekingam, bet iki tol? Mintis, kad darai gera darba atnes tiek dziaugsmo? Sakoma, kad noredamas kazka gauti, turi kazka ir atiduoti. O cia reik but pasiryzusiam gerus 20 meteliu laukt savo darbo "atlyginimo" - padekos.
Eilini karta nuvariau i pievas Griztu prie temos ir sakau, kad siuo metu ne, nesiryzciau tokiam zingsniui. Va tiek ir uzteko pasakyt.

Taip, apie įvaikinimą gerai žinau, žinau, kad tai ne tas pats, kas globa, pati dirbu tokioje institucijoje, kuri su tuo dokumentų tvarkymu susijusi.... Aš neatkalbinėju nuo tokių kilnių darbų, aš tik noriu įspėti, kad tai yra labai atsakingas žingsnis ir įvertinti reikia viską... Vaikas ne žaislas, tai gyva būtybė, turinti teisę į meilę, šilumą, gyvenimą... Tegul tas mano matytas ir aprašytas atvejis bus iš nesėkmingesnių, bet aš vistik lieku prie savo nuomonės, kad vaiką reikia imti kuo mažesnį. Eikite, lankykite jį mažiuką, bendraukite, kol susitvarkysite visus dokumentus, bet tokie auginimo vargai vistiek yra kitokie nei susidūrimas su vyresnio ar net paauglio problemomis...
Sėkmės ir ištvermės. Ir nereikia pykti, ne blogo čia linkime... Jūs tik imkite ir auginkite, ir gelbėkite tuos vaikus...

Ir vaikai ir įvaikiai tai labai didelė atsakomybė. Dažnai galvojame tik apie savę, kad senatvėje bus kam vandens stiklinę paduoti. Bet juk vaikai ateiną į šį pasaulį taip pat kaip ir mes gyventi savo gyvenimą. Todėl įsivaikinant reikia atminti, kad turėsi padėti ir gal dažnai rezultatas bus ne toks kurio tikėsi.

Kvailas klausimas..., bet... ar imanoma vienisai moteriai isivaikinti vaika arba nors globoti? Turiu nama ir finansiskai stbiliai gyvenu (isivaikinant tikriausiai tai svarbu). Bet ar vienam zmogui tai galima? Visur snekama apie seima... Na seima buna ir mama+vaikas (kors skirtumas ar savas, ar ivaikintas). Nenoreciau nugyventi tusciai, nieko nedavus, sau ... ir panasiai. Vyro neturiu. Pastoti nuo bet ko nebandziau ir nenoriu. Nes pastojimas ir motinyste man viskas. Netureciau ka ir kaip atsakyti vaikui... vaikeli, as pastojau nuo Onutes Petriuko, nes norejau vaikiuko... O vaikai is vaku ar kudikiu namu kita..., jie jau pradeti ir gime, ju nenorejo, nelauke, atsisake ... paliko ... jie iesko globos, "mamos" ar jos "pakaitalo". Jie iesko seimos, gyvenimo, kelio gyventi... Ar tinka tam viena moteris? (nezadu vaikui meluoti kad as jo mama, bet galiu ja pasistengti buti) . Kvailai as cia, ane?

Kaip galima grazinti vaika atgal... o siaube

Būsimiesiems įtėviams bei globėjams, pasiryžusiems į savo šeimą priimti svetimą vaiką, yra privalu praeiti mokymo kursą ir pasitikrinti - tinka jie šioms pareigoms ar ne.

Beglobių vaikų skaičius paimtų į šeimas per pastaruosius metus ženkliai sumažėjo, tai atspindi dabartinę ekonominę situaciją: žmonės baiminasi dėl rytojaus, juos baugina vaiko paauglystė ir giminaičių bei kaimynų požiūris į svetimą vaiką.
Kiekvienas tų vaikų, jaučia poreikį būti mylimas, augti šeimoje, net jei buvo paliktas artimiausių žmonių. Kiekvienas iš jų tikisi, kad vieną dieną pas jį ateis du nuostabūs žmonės, kuriuos jis galės pavadinti mama ir tėčiu, ir kuriems galės atiduoti visą savo meilę, bei šilumą.

Aš esu visomis keturiomis už įvaikinimą.

Įmanoma. Galbūt su įsivaikinimu gali kilti šiokių tokių nesklandumų [vis dėl to nėra taip vadinamo "tėčio"], tačiau dėl globojimo neturėtų kilti jokių kliūčių. Sėkmės!

Teylor , ACIU!