As irgi nuo vaikystes pagalvodavau apie vaikus is vaiku namu, ir visada galvodavau, kad kada nors toki pasiimsiu. Net kai susilaukiau savu dvieju atzalu. Taciau buves vyras apie tai nenorejo net girdeti Dabar esu issiskyrusi, ir viena diena i mano parduotuve pasibelde vienu vaiku namu atzalyno aukletoja. Ieskojo kursu, kad vaikai turetu ka veikti. Suorganizavau tuos kursus vaiku namuose, padovanojau priemoniu, po to buvo dar keletas kitokiu pamokeliu. Netycia pradejau lankytis kas savaite, kas dvi. Labai norejau padeti - taciau tik tuo uzsiimant, paaiskeja kaip tai naivu Vaiku namai - taip kaip juodoji skyle, ivairiausios pagalbos ten reikes dar ir dar, ir dar. Truksta visko - ir silumos, ir pinigu, ir viso to neribotais kiekiais. O dekingumo uz nieka nesulauki, tik dar didesniu prasymu Cia tiems, kas turi iliuziju del paciu vaiku namu Tokiu zmoniu, kurie ilgam uzsikabina ant vaiknamio ir ten gyvenanciu vaiku, as nezinau daug. Taciau as ten vis dar lankausi, dalyvuaju ju sventese, organizuoju vis kitokias pamokeles, isklausau ju bedu. Tikiu, kad tuo uzsiimant atpildo turime ieskoti savyje, o ne paciuose vaikuose.
Aisku, taip bebendraujant, atejom ir iki vaiku globos. Is pradziu patapau vienos mergaites globeja, veliau ir antros. Visai netycia, todel pravartu prisiminti taisykle - visada zinok, kada pasakyti stop Pasiimu jas kartais savaitgaliais. Galiu pasakyti, kad ir joms, ir kitiems vaikams is tos seimynos, su kuria labiausiai bendravau, jauciu kazkoki svelnuma ir susirupinima, bet vaikai tavo namuose -visai kas kita. Kaip ir popieriuku susitvarkymas (kuris bent jau globos atveju, tai tikrai itin paprastas) duoda kazka savo. Baisiausia, kad nera jokios spec psichologu pagalbos globejams. Man tai atrodo tikrai didele spraga. Gali konsultuotis su aukletojomis - bet ir tos ne visada bus neutralios ir tiksliai patars, kaip jums su vaiku susibendrauti. Be to, pirmoji mergaite 14metu, nelanko mokyklos, yra buvusi ligoninej su alkoholio apsinuodijimu.. Galeciau apie ja pasakyti ir daug daug gero, bet zinokit.. viena su ja daugiau niekada nepasilikciau. Mano du mazi vaikai reikalauja maziau demesio nei ji. Visiskai jokio sugebejimo buti viena paciai, nuo ryto iki vakaro turi su ja bendrauti. Tai nesuvokiamai sunku zmogui, apie tai neispetam Jau apie tokias smulkmenas nekalbu kaip irzlumas, grubumas su nepazistamais zmonemis - kas tikriausiai yra visu vaiku is tokiu namu pozymis. Mano lankomoj seimynoje tik dveji vaikai visiskai negauna raminamuju vaistu, visi kiti kiekviena ryta,vakara ir diena gauna po savo doze.
Nepagalvokit, kad noriu atkalbeti gero linkincius zmones ir norincius padeti - nebijokit, eikit ir bendraukit. Ne visada svarbu finansine jusu padetis. Buna ivairiausiu akciju, kai pvz ieskomi susirasinejimo draugai vaikams. Svarbiausia ju beda - izoliacija ir ribotumas, ir jie turi mazai sansu nuo to pabegti. Dauguma ju, paklausti kuo bus uzauge, pasakytu - aukletojomis, virejomis, sesute, valytoja, berniukai - ukvedziu, nes tik tai mato savo aplinkoj. Taciau zinokit, ir nusiteikite, kad tai labai labai sunku. Nebus taip, kad pasiimi iki koki vaika, ir jis is beribio dekingumo nebesukels jokiu problemu, gyvenimas nepasikeis, ir viskas bus puiku. Kai kurie, galbut is tiesu noretu pasistengti pabuti jums geri - taciau, ne visi zino, kaip tai padaryti. O yra nemaza dalis, kurie jau ir nebenori stengtis..
Beje, as cia kalbu apie vyresniuju vaiku globos namus ir ju aukletinius. Manau, kad su kudikiais, paimtais is vaiku namu, yra labai mazai problemu, ir dauguma kyla is paciu tevu. As labiau tikiu aplinka daro didziausia poveiki, butent todel buna elgesio skirtumu tarp musu vaiku ir vaiku is ten, ir tada turi kovoti ne tik su savo prisitaikymo problemomis, bet dar ir vaiku. Visiems sunku. Mano antroji mergaite, atsisake ankstesniu globeju, nes jie buvo seni, ir pas juos budama ji kiaura para ziurejo televizoriu. Mieli zmones galvojo, kad vien tuo jie isgelbeja mergaite, ir ji turi buti laiminga Jei jau galvojate apie isivaikinima, tai galvokite, kaip ilgai ir stipriai jums reikes stengtis, kaip siaubingai jus tai apribos, kiek daug pastangu reikes ideti vien paprastame bendravime, kai pvz i diena krupcioji 20 kartu del neatsakingo poziurio i jusu daiktus ir vis pasitaikanciu nelaimiu.. Kaip ziuretumet i vagystes? Kaip i mustynes? Ka darysit, jei is jusu pabegs? Tai problemos ne paprasto begimo is pamoku lygio, ir bijau, kad apie tai maziausiai galvoja norintys isivaikinti, ir nera kas jiems padetu.
Prirasiau baisybiu, jei kam idomu - isdestyciau privaciai ir linksmesniu dalyku Labai miela matyti besirupinancius vaikais zmones, tik noretusi pasakyti - maziau kalbu, daugiau darbu, o po to - kad nesustotu ties pirmais sunkumais ir nusivylimu savo altruistisku potrukiu