Inga, jei pvz tu kokius 10m neskirtum vaikui demesio, "nesikistum i auklejima", jis tau butu kaip darzove, su kuria bovyjasi tavo sutuoktinis, tai.. nesakyk, kad skyrybu metu staiga pabus motinystes/tevystes instinktai, kazkokia meile ir reksi visa gerkle, kad esi to vaiko tevas (del biologines tevystes cia niekas nesigincija), draskysies del teisiu i ji, kovosi, kad jis gyventu su tavim, o ne su sutuoktiniu ir t.t. Manau, del 10m "idirbio" reiketu susimastyti ir na jei ne pameluoti sau, tai bent pamatyti tiesa- antroji puse rupinasi ir myli ji labiau ir ji tikrai reikalingesne ir svarbesne vaikui, nei "darzoves islaikytojas" Niekas nepraso atsisakyti vaiku apskritai, bet.. objektyviai ivertinti situacija, savo ambicijas ir vaiko poreikius. Ir tik nereikia dangstyti savo pamintas ambicijas suksniais "vaikui reikia abieju tevu". Reikia. Bet ju reikia pastoviai, visada ir iki skyrybu, o ne tik po ju
Tiesa, neigi pati save. Pagal tavo istorija panasu, kad tavo motina buvo tokia pat egoiste, uzdraudusi tevui matytis su dukra Ir kaip savo vaikisku kailiu tas mamos "egoizmas"? Ar tikrai tokiu reiketu daugiau? O gal vertetu pasakyti- teveliai, nebukit egoistais, pabukit vaikais- ar tikrai to norit savo vaikams?
IngaSmilga: 2 variantas
Ne nesutikciau kad mano vaikutis gyventu uzsienyje. Ir nenoriu sau meluoti kad ir kaip linkeciau gero savo vaikui tikrai netikiu kad jam bus geriau be mamos ar tevo. Galite vadinti mane egoiste.... manau sakantys jog lengvai issiskirs su savo vaiku tiek vyrai tiek moterys arba visai ju nemyli arba tiesiog meluoja sau. Ne tiek mes daug vaikuciu turime per gyvenima kad nebuti "egoistais". Suprantu ir gerbiu vyrus kurie myli savo vaikus ir kovoja del ju. Tokiu mazuma... Mano mama issiskyre su tevu ir neleido jam su manimi matytis, o as juos abu mylejau. Patevis man buvo slykstus, nepriemiau jo. Slapta susitikinejau su tevu.