Mamos, ar mylite visus savo vaikus vienodai?

Nebijok. Tai,kad čia pasiakė tie kam ši tema skaudi dar nieko nereiškia.
Iš keliu pasisakymų negali daryti išvados ,kad tai taisyklė. neprileisk prie saves net tokiu minčių. O kad netyčiukas irgi nepergyvenk kikevienas vaikas savo dalia atsineša.

Nežinau, koks Saliamonas atsakytų į tą klausimą. Savo pavyzdžiu noriu nuraminti besilaukiančias antro vaikelio. Aš antrojo laukdama irgi labai kentėjau nuo vyro, bet išėjo taip, kad antrąjį mylėjau labiau už pirmagimę dukrą. Dukra mažutė buvo tiesiog nevaldoma ir aš ilgai neradau priėjimo prie jos, o sūnus - priešingai - gerumo ir švelnumo įsikūnijimas. Nepaprastai dėl to krimtausi ir stengiausi neparodyt dukrai, kad ji man ne tokia svarbi. Kai abu paaugo, ta meilė išsilygino ir dabar abu yra mano geriausi draugai.

Bet kaip žiauru... Vargšas vaikas.

Manau, kartais būna, kad vaiko temperamentas labai nesutampa su mamos, tada mamai atrdoo, kad vaikas svetimas, nevaldomas. Gal toks vaikas - iš aukščiau atsiųsta pamoka? Be to, jei parodai, kad jis tau nepatinka, mažiau skiri dėmesio, tai ratas tik įsisuka ir vaikas tampa dar neklusnesnis. Jei vaikas vaikystėje daug rėkia, jis taip pat dažnai būna mažiau mylimas už ramų. Turbūt nieko čia nepadarysi, belieka stengtis būti gera ir teisinga mama.

Nesakysiu savo vardo. Man yra 12 metų o mano broliui 17. Aš manau, kad mama myli jį labiau negu mane, Suprantu, jūs galvojat, kad aš dar maža, bet aš tai suprantu. Mano brolis yra futbolo fanas, ir jis nepraleidžia nei vienos rungtynės, tad savaime suprantama, kad mama turi jam duot kiekviena savaitę po daug pinigų, nes jie važiouja kartais net į kitus miestus, kartais užsibūna dvi dienas su futbolu. O kai aš pasakau kad noriu lankyti šokius, ar nueiti į draugės gimtadienį mama kategoriškai atsisako. Ji taip man paaiškina dėl ko negali duoti: Dabar krozė, pinigų daug neturim (nors viskam užtenka ir jos drabužiams, ir broliui ant futbolo).... o kai aš pasakau, kad broliui gali duot, o man ne ji man sako: tu negera, atsišneki..(nors elgiuosi taip pat kaip brolis). Aš tokio skirstymo nesuprantu..... Nors stegiuosi būt tikrai gera mergaitė...

Aš vienintelė mamos dukra ir pragyvenau jau puse savo gyvenimo ir iki šiol mano mama dievina brolius, o kai jos paklausi kokiam plane pas ją aš ji nutyla...Nors mano senelė jos neaugino ir visai nesirūpino mama, o broli iš antros santuokos tiesiog dievindavo... tai manyčiau, kad tai iš to viskas ir gaunas. Tėvai to nesupranta, o senatveij pagarbos nori vienodai iš visu vaiku....bet gi ne viskas vienodai duodama.

Manau, besiguodžiančių, kad mamos nemylėjo problema - negali visiškai užaugti. Užaugti tiek, kad suprasti, kad jūs jau senai ne mažos mergaitės, o jūsų mamos - tiesiog paprastos moterys, o ne mamos.
Mylėjo kiek galėjo, augino kaip mokėjo. Nėra to meilės mato - daugiau, mažiau.

O jūs savo vaikus auginkite kaip jūs mokate. Ne kitaip kaip jūsų motinos (kad tik paprieštarauti) o savaip.

Beje, prisiminiau, kad yra "gerbk savo tėvą ir motiną" o priesako, kad tėvai turi mylėti savo vaikus - nėra.
Keista, kodėl?

prisijungsiu ir aš.. nesu mama.. bet ją turiu.. ir galiu pasakyt, kad aš irgi visada jutau (jaučiu), kad mama myli labiau vyresnę sesę.. ir žinau, kodėl.. sesė yra kito vyro, mamos pirmos meilės, vaisius.. kažkada pykau dėl tokios netolygios meilės, maištavau.. bet dabar susitaikiau ir nebepykstu, nes žinau, kad mano sesė nusipelnė mamos didesnės meilės, juk ji (sesė) neturi tikro tėvo (niekad jo net nematė, jis mirė jaunas).. o aš turiu abu tėvus.. ir visada jutau (jaučiu), kad mano tėvas myli labiau mane.. toks jau tas gyvenimas..

Meile jausmu neskirsto, o ypac savo pagimdytiesiems vaikams.