Aš buvau antras vaikas šeimoje.Mano mama visada labiau mylėjo mano vyresnę seserį; visąlaik priešpastatydavo ją kaip pavyzdį man, mane ignoruodavo, kritikuodavo, viskas ka dariau aš buvo blogai, o ką darė mano sesuo-idealu, nors elgdavaus taip pat kaip sesuo. Pirkdavo daiktus, drabužius po lygiai abiems. Bet su ja mama daugiau bendraudavo,kalbėdavosi užsidarę kambary dviese, kartu vaikščiodavo į parduotuves, kavines ir pan.Aš jaučiausi atstumta. Kai bandydavau tai pasakyti, mama visada atkirsdavo , jog aš išsigalvoju nesąmones, nes abi mus ji myli vienodai,nes perka juk abiems mums po lygiai.Tėvas su abiem mumis elgdavosi vienodai.
Dabar suaugę, mes su seserim praktiškai nebendraujam. Mama kaip ir anksčiau garbina mano seserį,jos vyrą, o aš, mano vyras ir visi kas supa mane yra blogi.Esu nuolat kritikuojama, mokoma gyventi. Su anūku, mano vaiku, nors turi tik vieną (sesuo vaikų neturi)mano mama bendrauja šaltai, daugiau iš pareigos nei iš meilės.Man net noris nutraukt su ja bet kokius santykius, vien iš pagarbos tėvui ir jai to nepadarau.Aš nesuprantu kaip motina taip gali skirstyti vaikus..Man net gavos kažkokia fobija turėti antrą vaiką, atrodo, jog negalėsiu jo mylėti taip kaip savo pirmojo arba išvis nemylėsiu.
Įdomu, kas paskatina motinas sutelkti visą meilę vienam vaikui, o kitu rūpintis tik iš pareigos?
O galbut, tas rūpestis taip pat meilė, tik kitokia..
Mamos, ar tikrai mylite visus savo vaikus vienodai?