Mane smerkia, nes vaikus po skyrybų augins vyras

Dar noreciau pridurti prie savu auksciau issakytu minciu, [b:1u6zmohb]besikreipiant i moteris.[/b:1u6zmohb] Ankstyvoj paauglystej skaiciau knyga, gerai nepamenu, taciau gal tai Hugo "Zmogus, kuris juokiasi". Vienas epizodas istrigo, turbut ir liks iki mirties:" Naktis juoda ir saltis smelkiasi link kaulu. Toj tamsoj beviltiskas sauksmas kudikio gyventi, nes guli jis salia mamos sustingusio ir salto kuno. Jis gyvas dar, nes paskutinis pieno lasas buvo skirtas jam, kad isgyventu. Jis isgyveno ir laimingas buvo, nors pasiliko aklas fizine prasme." Jausmu pasauli patirti juk Moteriai duota pirmenybe, nepraraskim tos dovanos Gamtos.

Smerkia tie, kurie nesigilina i situacija. Visuotiniai stereptipai - vaikai turi buti su mama. Bet is tiesu, vaikui tokia pati trauka augti be mamos, kaip ir be tevo. Taigi reiketu rupintis ne tuo, su kuo vaikai liks, o tuo, kaip jiems skirti pakankamai demesio net ir tevams negyvenant kartu.

Normali situaciaj ir labai protingas sprendimas, nekalbant jau apie jo unikalumą šiame stereotipų ir panašių kvailysčių persunktame pasaulyje. Klaida tik viena- mažiau klausyt reikia ką kalba kvailos ir bukos bobos.

O perkūnėli.. tie lietuviško mąstymo varguoliai. Kodėl visi įsitikinę, kad tėvas tai jau vaikų nemyli ir nesugebės jais pasirūpinti... Normalūs tėvai myli ir rūpinasi savo vaikais nei kiek ne mažiau nei mamos.
Labai palaikau Fėja - tikiuosi, kad nenudusino jos su tokiais provinciališkais požiūriais. Vaikai tikrai ne kūdikėliai, kuriems krūties reikia. Patys jau savo smegenim po truptį mąsto. Ir vyriškas auklėjimas tom pačiom mergaitėms yra žymiai sveikesnis -neišauga ciepsinčios vištos ar kvailos fifos. O sūnui - puikus tėvo pavyzdys - užaugęs irgi bus puikus tėvas, nebėgantis nuo savo vaikų. Kuo daugiau tokių vyrų.
Manau visos smerkiančiosios galėtų nesimaivyti ir pasimokyti: Fėja šaunuolė - neužsidaro nuo gyvenimo, nedaro aukos, kurios niekas iš jos ir neprašo.

Kažkaip įdomiai mes mąstome, tik - viena linkme. Motina vaikams - viskas, o tėvas tik priedas prie tos laimės Gyvenimas kartais taip pakreipia, kad jau ir nebežinai, ką smerkti.
Toks realus pavyzdys. Tėvas - ligonis, bedarbis, namie du paaugliai vaikai. Lietuvoj uždirbti visiems motina negalėjo, tai išdūmė į Londoną, įsitvirtino ten "per jėgą", nes būtinai reikėjo. Tėvas vaikais rūpinosi čia , namie, kaip galėjo ir kaip mokėjo, kol galų gale mirė vėžiu... Ir ką dabar tai vargšei motinai daryt? Parlėkė, palaidojo vyrą, įtaisė vaikus seseriai( susitarė, kad siųs jai pinigų), o savo butą išnuomojo, kad išsaugotų jį, jei kada pačiai tektų grįžti, ar vaikams vėliau, pilnamečiais tapusiems prireiktų. Net pagedėti nebuvo kada - bilietai atgal buvo jau užsakyti, darbdaviai laukė grįžtančios, viską reikėjo atlikti vienu ypu, ryžtingai. Na , ir kas dabar kaltas dėl taip išdarkytos šeimos? Ar turėjo motina pasiaukoti dėl vaikų ir grįžti čia į Lietuvą vėl tapti bedarbe ir sukti galvą , kuo maitins juos? Tai kas, kad galėtų juos kasdien paglostyt, išlydėt į mokyklą , bet jų augančių poreikių tai negalėtų patenkint - skurdas šlykščiai žeidžia, visi žinom. Ir ką - motina taip nusprendė, visus ryžtingai "sustatė į vietas" ir išlėkė atgal. Ar , manot, kas nors išdrįso ją pasmerkti? Pamėgintų...O vaikai auga kuo geriausi žmonės, dukra jau studentė, ir tik motinos pasiaukjančių pastangų dėka. Sųnus viską supranta, motiną myli, per atostogas nuvažiuoja pas ją į Londoną. Ir visad jaučia, kad yra mylimi ir aprūpinti.
Fėja, esi pati stipri kaip motina, ir kaip moteris, ir niekieno nuomonės tau nereikia klausti . Tik tu viena geriausiai ir žinai, kas tavo vaikams tuo momentu geriau.Neprivalai niekam nei aiškintis, nei teisintis. O jei vaikus myli, tai jie tavo meilę jaus ir už jūrų marių Sėkmės tau!!!

Va kiek palaikymo - grazu ziureti!

Sia tema, kuri pakankamai senai buvo diskutuota, butu galima atnaujinti. As irgi pritariu kolegos nuomonei, kad jei vaikai pasirinko teva, tai aisku, kad motina buvo problemu priezastimi. O motinos samprotavimas, "ar gerai, kad atiduodu vaikus tevui" irgi keistai atrodo, kad i vaikus ziurima kaip i daiktus. Vaikai nenori buti su motina - tai faktas, ir labai gerai , kad motina tai supranta ir nedaro kliuciu, o kaimynai is dalies teisus - pagal prigimti vaikai turetu labiau ristis prie motinos, o jei yra priesingai, tai reikia tas nuoskaudas priimti - nesigavo mamai, ir reikia atsitraukti, bet nenutraukti rysio su vaikais.
Panasiai ir man, pasiemiau 7m sunu, nes mama nuejo klystkeliais, prasidejo nuo alkoholio, po to kompanijos ir viskas sugriuvo; nors pati draskesi del vaiko kad myli, kad neatiduos, nors sugebedavo sunu aplankyt karta per menesi ir tia 15-20minuciu su zurnaliuku ir cipsais. Vaikams reikia nuolatines meiles, silumos ir jeigu jos nesugebama duoti , reikia garbingai atsitraukti ir palikti vaikus sutuoktiniui, kuris tai gali uztikrinti, nesvarbu ar tai mama ar tevas. Stai toks mano poziuris ta tema.

Svarbiausia, kad abu tevai augintu vaikus. Islikti seimai darniai yra didelis menas, ir cia, visa metus, reikia deti visas pastangas. Ir zurnaliukais ir cipsais galima parodyti demesi, juk vaikui tai gali buti labai daug. O zmonai reikia pagelbeti. Mano tevas buvo alkoholikas, todel visada reaguoju labai jautriai be smerkimo ir su uzuojauta.

Kiek suprantu, tas stereotipas, jog vaikai butinai stipriau prisirisa prie motinos nei prie tevo kilo is tu gudziu laiku, kai tevas besistengdamas islaikyti pagausejusia seima diena nakti praleisdavo darbe, o motina rupinosi butimi ir priziurejo seimyna, todel ir leisdavo laika su vaikais dazniau nei tevas.
Mano seimoje buvo priesingai - tevas dirbo po namus, o motina retai budavo namuose. Prisirises buvau prie tevo labiau, nei prie motinos. Ir kas cia tokio? Gal maziau vadovaukimes stereotipais?

nenoreciau sutikti, kad vaikai prisirisa prie to kuris ilgiau namuose buna. Manyciau , kad lemia dvasinis rysys, meile, nuosirdumas ir dar daug kt. dalyku. Mano atveju, as dirbau po 12 val, o motina priziurejo vaika 2 metus, sutikau kad nedirbtu ir 3ciais, na ir ka - pamego taurele, serganti vaika tampe paskui save iki tasko, uzmigdavo, o vaikas basas ir pusnuogis po lauka lakstydavo ir pan. ir pan. Kuomet kilo klausimas su kuo - vaikas (6metai), vienareiksmiskai pareiske - noriu buti su tete. Ir teismo ir vaiku teisiu isvados buvo tokios pat - vaikas su tevu.