Fėja: Labas. Norėčiau jums papasakoti savo istoriją.
Pragyvenau su vyru 15 metų. Paskutiniais metais atšalom, nutolom vienas nuo kito, prasidėjo pykčiai ir barniai, todėl nusprendėme skirtis. Skiriamės gražiuoju, nei vienas meilužių neturim, dėl turtų nesipjaunam, tiesiog situacija tokia, kad gyventi atskirai tapo lengviau nei kartu.
Turime du vaikus: 13 metų sūnų ir 14 metų dukrą. Taip jau susiklostė, kad mūsų šeimoje vaikai labiau prisirišo prie tėvo nei prie manęs ir po skyrybų nori gyventi su juo. O aš dar ir darbo pasiūlymą gavau kitam mieste, nei šis, nei tas būtų vaikus temptis su savimi, mokyklas keisti ir panašiai. Juk vaikai to nenori.
Pasitarėm visi ir nusprendėm, kad visiems bus geriau, jeigu vaikai liks gyventi su tėvu, o su manimi bendraus savaitgaliais. Bet problema ta, kad susilaukiau labai neigiamos aplinkinių nuomonės! Reaguoja lyg būčiau savo vaikų išsižadėjusi. Bet aš nesuprantu, kas tame blogo, kad vaikai po skyrybų lieka su tėvu. Juk jie jau dideli ir savarankiški. Kažkokie kvaili stereotipai visų galvose, kad vaikus būtinai turi auginti mama.
Ką jūs manote apie tai, kad po skyrybų atiduodu vaikus jų tėvui? Ar pasielgtumėte taip? Gal pažįstate išsiskyrusių porų, kur vaikai irgi auga su tėvu?
Aš pati savo vaiko nepalikčiau tėvui auginti, bet ne dėl to, kad bijau susilaukti pasmerkimo, o dėl to, kad mano dukrai dar nėra nė dviejų metukų, ji prie manęs labai prisiruši, o aš neįsivaizduoju be jos savo gyvenimo. Bet čia ne apie mane.
Jūsų vaikai jau dideli pakankamai, ka patys nuspręstų, su kuo jiems geriau gyventi (bet gali būti, kad jų tokia valia, nes tėvelis daugiau leidžia, labiau lepina ar paperka dovanomis). Jei visa šeima susėdo ir vienbalsiai taip nusprendė - negali kilti klausimas "ką pagalvos aplinkiniai?". Aplinkiniai Jūsų, nei Jūsų vaikų gyvenimo negyvens, o jei pasiduosit spaudimui, tam, kad įtikt svetimiems, nuskriausit savus - pačius brangiausius žmones, įskaitant ir save pačią.
