matyti, kad truksta Jums gyvenimiskos patirties, jei manot, kad laikas "visagalis". Trumpai mano istorija-susituokem is meiles, pragyvenom 4 m., tada nusprendem, kad jau norim vaiku, gime dukra, dar po 6 m. samoningai suplanavom sunu, pykciu, barniu nebuvo, gyvenom draugiskai, buvom laiminga seima. Kai sunui suejo 2 m. staiga vyras pareiske, kad nebemyli manes, o myli kita - geresne, perspektyvesne. Susedus normaliai be emociju pasikalbeti apie to priezastis, pasake, kad pats nezino kodel ir kur dingo meile. Taigi, viso pragyvenom santuokoje 13 metu, likus pusmeciui iki "nebemyliu" susituokem baznycioje. maniau, kad ta zmogu neblogai pazistu, o gyvenimas parode, kad nieko panasaus. Ir sakyti, kad moterys neatsakingai elgiasi gimdydamos vaikus, nes nera isitikinusios santykiu tvirtumu, manyciau, per daug drasu
Štai gyvas, skaudus įrodymas, koks pažinus yra žmogus . Tik nereikia vėl tų juokingai bukų"moteris kalta, nesistengė". ABU turi stengtis, niekur nedingsite, mieli vyrai .