"Kitaip tariant, kalbėdami apie seksą, kalbame apie bendrąjį gėrį. Turbūt neprieštarausime, kad rūpestis sergančiu kūnu yra bendrasis gėris, gėris, kuris bendras todėl, kad juo dalijamės, džiaugiamės ne kiekvienas atskirai, o drauge, kaip visuomenė. Būsime visai skirtingi – ne kaip individai, o kaip žmonės – priklausomai nuo to, ar paliksime savo ligonius numirti grioviuose, ar rūpinsimės jais su derama pagarba – ir ne todėl, kad jie gyvens mūsų ar savo pačių naudai, o tiesiog todėl, kad jie yra žmonės ir dėl to – šventi. Taigi ir tai, kaip elgiamės su savo kūno geiduliais, taip pat yra neatsiejama nuo bendrojo gėrio.
Štai čia ir suklumpa revoliucionieriai. Jie pradėjo seniai, jau žilomis Herberto Marcuse'ės dienomis, kai naująsias seksualinės saviraiškos laisvės „vertybes“ pateisino tuo, jog jos padės mums tapti laisvesne, draugiškesne, mielesne, ne tokia agresyvia ir kur kas gražesne visuomene. Na, tai jau tikrai neįvyko. Pažvelkit į Baltimorę ir Detroitą, pažvelkit į šeimas be tėvo, į skyrybas, išplitusias kaip marą, į tulžingą vienos lyties panieką kitai, į kalėjimus, į pramogų pasaulio atmatų duobę, pasižiūrėkit į „visa žinančius“ ir sužalotus vaikus, į venerines ligas ir gryniausią nuobodulį, kurį demonstruoja moterų žurnalai, viliojantys dar vienu karščiausiu sekso patarimu ar penkiais naujais ir patobulintais būdais iš sugulovo gauti, ko trokšti.
Sekso revoliucionieriai jau net per ilgai prašyte prašosi klausimų, kuriuos čia užduodame. Jie sako: „Mums turėtų būti leidžiama tai daryti, nes kiekvienas sekso troškimas, išskyrus prievartavimą ir (kartais) neištikimybę, turėtų būti toleruojamas – ne, skatinamas, netgi pagerbiamas įstatymo.“ Bet juk tai – tas pats, kaip pateisinti seksualinę revoliuciją tuo, kad ji pateisinta. Leiskime jiems dar daugiau. Leiskime jiems tvirtinti, kad seksualinė revoliucija, žiūrint į ją kaip į visumą, tik padeda bendrajam gėriui. Leiskime jiems įtikinėti, kad visuomenė, jei galime ją taip vadinti, kur dešimtmetis berniukas žino viską apie sodomiją, yra geresnė nei ta, kurioje jis apie tai nė nenutuokia, užtat su didžiausiu įkarščiu kolekcionuoja beisbolo korteles. Leiskime jiems tvirtinti, kad visuomenė, kurioje dešimtmetė mergaitė turi laukti to vienintelio karto per mėnesį, kai gali pasimatyti su tėvu (jei netrukdo naujas tėvo sugulovas), yra geresnė nei ta, kurioje mergaitei nė į galvą nešauna, kad jos motina ir tėvas kada nors galėtų išsiskirti.
Kitaip tariant, leiskime seksualinę revoliuciją pateisinti bendrojo gėrio pagrindu. Esu įsitikinęs, kad ji patirtų visišką nesėkmę, susidūrusi su svariais, akivaizdžiais, įvairialypiais, logiškai ir antropologiškai pagrįstais įrodymais, kuriuos dargi pateikia tiek krikščionių, tiek pagonių išmintis. Geriau tegu ginčijasi, nei įtvirtina principą, kuris realybėje sunaikintų pačią bendrojo gėrio idėją. Nes jei negalime apeliuoti į bendrąjį gėrį kalbėdami apie tokius pamatinius klausimus, nebežinau, kada dar galime į jį apeliuoti.
Anthony'is Esolenas yra Providence koledžio (Providence miestas, Rodailendo valstija) anglų kalbos dėstytojas, knygų „Dešimt būdų sunaikinti jūsų vaiko vaizduotę“ ir „Tikėjimo ironijos“ autorius. Jis yra išvertęs Tasso „Išlaisvintąją Jeruzalę: ir Dante'ės „Dieviškąją komediją“.
[url:17knu1zr]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-25-anthony-esolen-seksualine-revoliucija-apginkit-jei-galit/63319/comments#list[/url:17knu1zr]