Būtent. Nepadidėja nė kiek.
Bandau atgaminti ir... Taip, va tada, kai atrodo, jau turi viską, kai jau toms svajonėms beveik nebėra kur, tada pasiknaisiojęs savo viduje stebuklingai praregi: už visų pasiekimų, padarytos karjeros, sutvarkyto gerbūvio nebėra tavo žmogaus. Jis nutolęs, pavargęs fiziškai, dvasiškai ir emociškai. Per tuos darbus, begalinius sau išsikeltus tikslus, per tą ,,va tada, kai tą pasieksiu, tada jau būsiu laimingas''...
Kaip šiandien pamenu jo: žinai, labiausiai norėčiau atsidurti negyvenamoje saloje nuo visų norų, pageidavimų, reikalavimų, tikrintojų ir pasiųsti visus ant trijų raidžių. Arba grąžinti gyvenimą 10 metų atgal į tą būseną, kai dar buvo daug daug svajonių. Nes visi tie materialūs dalykai, kurių labai siekiame, dažniausiai atima mūsų laiką ir energiją, kuriuos galėtume skirti artimiesiems.
Vyrai kartais bando nuimti žvaigždes, tuo sumokėdami daug brangiau ir prarasdami nepalyginamai.
Varomoji jėga tas poreikis Nr.1...
