O, parmyniau namo. Vos spėjau pabėgti nuo liūties. O čia, pasirodo, vėl demaskuotas. Visgi pabaigsiu aš solo pasakojimą apie XIX amžiaus moteris, o būtent, kad moterys tada, nesutikusios pačios mylėtis, dažnai būdavo jėga priverčiamos tai daryti. Daug to meto statistinių duomenų rodo, kad, pradėjus dirbti naktimis, labai padaugėjo nesantuokinių gimdymų, persileidimų, o kai kur šis skaičius net padvigubėjo. Beveik pusė įvairių fabrikų netekėjusių darbininkių buvo nuolatos nėščios ir darydavosi nelegalius daugkartinius abortus per metus ir dažnai mirdavo nuo jų padarytos žalos.
Visur vyravo gašlumas, smurtas, prievarta ir didžiausias pasileidimas. Tėvai ir vaikai miegodavo viename kambaryje. Dažnai viename kambaryje miegojo dešimt ir daugiau skirtingos lyties žmonių, kurie nieko nepaisydami, tenkino savo būtiniausius gamtinius poreikius visiems matant. Net maži vaikai nieko nesigėdijo, o suaugusieji nė nemanė, kad reikia slėptis nuo vaikų. Miegodami šalia savo tėvų ir kitų suaugusių žmonių, vaikai iš mažų dienų viską žinodavo ir greitai išmokdavo primityvaus, grubaus, agresyvaus sekso triukų. Niekingos šnekos, moterį žeminančios kalbos, ciniškos užuominos, rusiški prakeiksmai moterims ir motinoms, kurias vaikai girdėjo nuo pat kūdikystės. Toks gėdingas, nedoras suaugusiųjų elgesys supo juos visą dieną. Šitai matydami, jie sulaukėdavo, tapdavo tokiais pat cinikais ir gašliais patvirkėliais kaip ir jų tėvai, broliai, draugai. Pats atgrasiausias vaizdas tvyrojo ten, kur viename kambaryje su šeimomis miegodavo ir nuomininkai. Pavargusi, iškankinta moteris griūdavo į savo guolį tarsi negyva. Ji dažnai net nežinodavo, kas su ja dulkindavosi naktį,: vyras, brolis ar kuris nuomininkas. Ji niekuomet niekam nesipriešindavo ir paklusdavo brutaliai kiekvieno vyro ar brolio jėgai. Nekilmingai moteriai nerūpėjo, kas jos kūdikio tėvas. Tai buvo taip įprasta ir kasdieniška kaip kasdieninė duona ant stalo. Pirmuoju partneriu dažniausiai tapdavo brolis, pirmąja meiluže – sesuo. Kraujomaiša buvo įprastas dalykas. Motinos įsčiose nešiojo savo sūnų kūdikius, o mažametės dukros tikrų tėvų vaikelius.
Po prancūzų revoliucijos visuomenė persitvarkė, tačiau eilinė moteris dar ilgą laiką buvo žiauriai pavergta. Mergina ir moteris buvo nelaikomos pilietėmis toje išliaupsintoje Vakarų Europoje. Vyras nusprendžia, kur gyvens šeima, jis turi daug daugiau teisių į vaikus nei motina. Vyras vadovauja, moteris tvarko, vaikai paklūsta. XIX a. vid. europietės istorijoje prasidėjo periodas, kai darbas ir namai tapo atskiri, atsidūrė dviejose skirtingose vietose. Seniau moterys siūdavo, verpdavo ir darydavo alų namuose, tuo pat metu rūpindamosi vaikais, žindydamos juos, virdamos valgį ir prižiūrėdamos kiaulę bei kelias vištas. Viso to negalėjai pasiimti į fabriką. Tarp namų ir darbo radosi nesuderinamas prieštaravimas. Tad gimus keliems vaikams, darbininko žmona likdavo namuose rūpintis vyru ir vaikais. Darbininkų šeimos motina nebeprisidėjo pinigais prie šeimos išlaikymo ir tai turėjo įtakos jos padėčiai. Darbą imta laikyti tarpine moters gyvenimo faze. XIX šimtmečio pabaigoje darbininko žmonos dalia, ypač Anglijoje, pasunkėja. Namų ūkiui prižiūrėti ji turi užtekti tiek pinigų, kiek vyras jai duoda. Vaikų šeimoje mažiau nei seniau, tačiau ir iš jų kuris nors būtinai miršta ir sukelia didžiulį sielvartą – darbininkė motina nebežiūri ramiai į mažo vaiko mirtį, kaip ji būdavo priversta daryti, kai jų mirdavo beveik 70%. XIX a. pab. daugelyje pasaulio šalių prasidėjo feministinis judėjimas, kuris padėjo moterims išsikovoti lygias teises su vyrais, o tuo pačiu pakeitė požiūrį ir į motiną. Įstatymiškai Lietuvos Respublika čia pirmavo, nes lietuviai vyrai mylėjo savo moteris, rūpinosi ir gerbė. Todėl nereiktų visų šunų ant mūsų, vyrų, karti ir užsiciklinti tik ant neištikimo seksiuko. Lietuvių vyrų yra tokių gerų, kokių jūs niekur kitur nelabai ir rasite.
