Nei kas man lūžo, nei ką, bet žinot, kai moteris XIX a. pradėjo dalyvauti visuomeninėje - gamybinėje veikloje ir turėjo palikti šeimos židinį, moterį imta ciniškai išnaudoti. Turėjo išlaikyti didesnę šeimą ir dirbti iki visiško jėgų išsekimo fabrike. Tada suklestėjo ir paleistuvystė. Palaidas lytinis gyvenimas ir neištikimybė, panašiai kaip dabar. XIX pramoninėse šalyse nekilmingos moterys dirbo kartu su mažamečiais vaikais. Moteris privalėjo būti kantresnė, nuolankesnė ir kruopštesnė už tokį pat vyrą. Prie niekad nesustojančių mašinų tvirčiausiai ją pririšdavo pats tyriausias prigimtinis jausmas vaikams, šeimai – motinos meilė ir pasiaukojimas. Begalės moterų kas rytą po kelias valandas žingsniuodavo į fabrikus tam, kad galėtų nors truputį pasotinti išalkusius savo vaikus, kurie visai neturėdavo tėvo arba jei turėdavo, tai jo uždarbio dažniausiai nepakakdavo šeimai išmaitinti. Begalinė motinos-darbininkės meilė ir pasiaukojimas skatino imtis paties sunkiausio ir pavojingiausio darbo. Dėl savo vaikų moterys svirduliuodavo ant savo gležnų pečių pastoliais pavojingose statybose nešdamos sunkiausią krūvį, jos nė minutei neatsitraukdavo nuo dūzgiančios siuvimo mašinos. Iš didelės meilės sutikdavo dirbti ilgiausią darbo dieną, nuolankiai priimdavo kiekvieną savininko įžeidimą, nes svarbiausia – neprarasti savo darbo vietos, kaip rašo E.Fuksas „Papročių istorijoje“ – sekso papročių istorijoje. Panaši situacija pasitaiko dabartinėje Lietuvoje. Nauja prasčiokų gyvybė, kurią moterys saugojo po širdimi, dažniausiai būdavo jau įsčiose pasmerkta ligoms, mirčiai, smurtui, neteisybei ir ateities vergystei. Dar negimę darbininkių vaikai kasdien badavo, be to, labai dažnai kūdikiai gimdavo neišnešioti ar negyvi. O ir daugelis gimusių vaikų neretai labai greita mirdavo. Nėra ko stebėtis, nes moterys turėdavo dirbti nuo aušros ligi vidurnakčio, tuo tarpu kūdikiai gulėdavo namuose nežindyti. Labai daug kūdikių mirdavo nuo opiumo. Nuolat prie siuvimo mašinos palinkusi motina negalėdavo užmigdyti savo klykiančio kūdikio, tad ji dažnai duodavo jam įvairių migdomųjų miltelių, kad galėtų netrukdoma dirbti. Likę gyvi kūdikiai dažniausiai sirgdavo rachitu ir skrofulioze dėl nuolatinio alkio. Patys tėvai nuolat kentė alkį, savo vaikų jie negailėjo, nes vaikų uždirbti keli grašiai nors truputį papildė labai skurdų pietų stalą. Meilė buvo retas dalykas. Mylimasi ne iš meilės, o tik dėl giminės pratęsimo ir seksualinio poreikio. Ne tik vyrai, bet ir daugybė moterų ir merginų santykiavo ne su vienu partneriu. Šitokių draugužių jos turėdavo dešimtis, o kai kurios net ir šimtus. Buvo ir tokių moterų ir merginų, kurios mylėdavosi su daugeliu vienu ir tuo pačiu metu. Daug moterų šitaip papildydavo savo biudžetą, kaip ir šiandien Lietuvoje.
