Žinai, tikrai būna laikas, bent jau man buvo (mokykloje), kai labai bijojau bent kiek išsiskirti iš bandos. Maždaug - kas ką pagalvos... O paskui pakliuvau institute į tokią ,,menininkų" šutvę, kur visi tokie biški priplaukę ir jiems dzin ta visuomenės nuomonė.
O paskui jau viskas kaip nuo to kalniuko rogutėmis... Ir, ko gero, sulig amžiumi dar ir pagreitį įgauni:)
Ir įdomiausia yra tai, kad kitas lyg ir norėtų tokio chaoso ir ugnelės kasdienybėje, bet va patys imtis tos iniciatyvos nė iš vietos. Nori - tai stumk ir trauk... Kol pajėgsi ir kol atsibos
padekok Dievui, kad kaip nuo kalniuko.
Pakankama zinau kur pries kalniuka.
Ir nesakyk, kad ti rozem kelias klotas.
O taip... Tikrai ne tik rožėm:)
Bet man regis, kartais iš nedidelių dalykų tokios globalios problemos sukuriamos! Kai tereikia tik kiek atsipalaiduoti ir žiūrėti į viską kiek žaismingiau.
Aš, tarkim, nematau jokio ryšio tarp spontaniškumo ir barakudų pasigavimo. Nu niekaip nematau:)
Čia pagal jus maždaug - prarasiu budrumą ir sveiką protą, tai būtinai su blogais kėslais kažkas šalia atsiras:)
Eik, Skaviau, drąsiai, šypsokis atvirai tau mieloms moterims, nebijodamas jų reakcijos ir tikrai sutiksi tokią, kokios tu lauki. Daugiau polėkio ir mažiau problemų kūrimo ten,kur jų nėra!