As noriu myleti, geisti, noriu jaustis laukiamas, o gal ir mylimas. Noriu, kad manes kas nors pasiilgtu, kad galeciau apkabinti, prisiglausti pabuciuoti... Atrodo tu siltu jausmu prisikaupe tiek daug, bet jie lyg uzdaryti ir nemoku ju isleisti laukan. O gal nera zmogaus kam ju isleisti. Nors ir pasitaiko kartais kas mano kelyje, bet nemoku as viso to duoti. Pasedi, pasneki, pasivaikstai, o as net uz rankos nepaimu merginos.Komplimentu nesakau, kazkaip man jie dirbtinai skambetu pazinties pradzioje. Negaliu sakyti, kad taip ir neisdrystu, net nezinau. Kazkas vis laiko mane, o paskui parejes namo griauziuosi, kad esu toks saltas ledo gabalas. Taip ir nutruksta draugyste po keliu pasimatymu.
Nesuprantu tu moteru, nors ir zinau kad ju ir nereikia suprasti. Jas reikia tik myleti, bet sito as daryti irgi nemoku. Gal pritruksta kantrybes, nezinau.. Bet jei mane atstumia ir pasirodzius po savaites vel kalbina as negaliu kaip niekur nieko bendrauti. Mintyse isgyvenes eilini atstumima ir susitaikes su juo, as tai merginai tegaliu buti siurkstus ir nutraukti santykius. Ir taip su visomis nutinka... Nutraukti santykius as visada rasiu priezasti. Nekaltinu moteriskos gimines, cia as toks...
Sis laiskas net nezinau kam yra skirtas, gal dienorasciui kurio niekad nesu rases. Tiesiog rasau blogu emociju pagautas po dar vienos nutrauktos pazinties...