Ar balsuotumėte už eutanaziją ?

Negalima su jumis nesutikti, bet religija buvo būtina ir yra būtina, kad galėtume suvaldyti visuomenę, sutramdyti prigimtį - stabdyti viską griaunančius prigimties išsišokimus. Dabar ją, žinoma, pakeitė ideologija. Religija drausmino žmogų, darė jį dvasingesnį, kultūringesnį. Kitavertus, bet kas turi dvi puses. Maistas palaiko gyvybę, bet kartu ir kenkia perisvalgant. Seksas yra gerai, bet kas per daug čia - tas irgi pradeda kenkti ir griauti, susinaikinama. Su religija irgi tas pats, kaip ir su ideologija ar psichologija. Astrologai ir Lietuvos raganos pirmiausia naudoja mokslo pasiekimus, bet įvelka juos į paslapties rūbą - kuria rinkodarą. Ir tikrai raganos ir pagydo, ir tariamų stebuklų padaro, nes suįžūlėjusiam daktariūkščiui žmogelis neturi babkių arba tas tingi žmogui padėti, tingi jį gydyti, o tik raganėlei, kuri nėra durnesnė už profesorius, jei yra imli, išsivysčiusi ir sąmoninga. Nei žmogus, nei jo mokslas nėra visažinis, nėra visagalis, bet gebąs tęsti pasaulio ir savęs pažinimo džiaugsmą ir evoliuciją.

Paskaitykite šv. vietų istorijas. Ten yra nemažai stebuklingų išgyjimo pavyzdžių.[/quote]

Mokslas net nebando aiškinti visokių astrologijų, horoskopų, magijos, burtų, pasivaidenimų... Čia ir taip viskas aišku. Jei nenusisukant nuo mokslo, gal kokia psichologija galėtų daugiau papasakot apie tai, kodėl tūlam žmogeliui būtinai reikalingas tikėjimas visokiomis nesamonėmis, kodėl jis niekaip nenori priimti to, kad tėra tik pilkas žemės kirminas. O dėl pateikto pavyzdžio apie "stebuklingus" išgyjimus, čia padėtų statistika (irgi toks lyg ir prie mokslo dalykas)- vietoj to, kad skaityti suinteresuotų žmogeliu parašytas pasakas geriau pasidomėkit skaičiais, neabejoju, kad paaiškėtų, kad tikrų išgyjimų skaičius nuo bendrojo aplankiusiųjų kažkokią vietą nesiskiria nuo skaičiaus aplankiusiujų Maximą ar jūrų muziejų, ar kokioje medicinos įstaigoje maitintų "placebu"...[/quote]
Bravo, Rudnosiuk, taiklu Mitai apie šventas vietas turi komercinį pagrindą, kaip ir visos religijos. Tikėk paprastu medžio gabalėliu, pakeltų nuo dulkėto kelio - ir pasveiksi (atvejis aprašytas Murphy"Jūsų pasąmonės galia").[/quote]

Žmogaus gymimas ir mirtis, tai taip didinga ir paslaptinga. Aš gal būt balsuočiau už, su daugybe klasimų, bet.....

Tikrai taip, balsuociau neabejodama.

Taip, tikrai taip.

as uz.

Kartais tikrai reikia....

Nebūčiau už vien dėl to, kad nepasitikiu Lietuvos įstatymais ir manau, kad visada, deja, atsiras žmonių, gebančių ir norinčių pasinaudoti tokiu įstatymu savanaudiškai...Kalbu apie gimines, norinčius pasipelnyti iš to žmogaus.........
Keletas istorijų pamąstymui. Jos visai priešingos ir parodo to klausimo subtilumą ir sunkumą.
1. Ligoninėje jau keletą metų komoje guli jaunas žmogus, gydytojai duoda 1%, kad jis atsigaus. Į tą pačią ligoninę atveža jaunuolį po avarijos, kuriam skubiai reikia organų transplantacijos. Komoje esančio organai tam idealiai tiktų. Atjungti jį nuo aparatų (giminaičių leidimu) ir atiduoti organus sužeistajam? Dauguma, manau, iš humaniškumo sakytų taip.
2. Japonijoje augo berniukas, kuris pats negalėjo padaryti nieko -nei pajudinti rankų, kojų. Kalba nėjo apie jokį judėjimą, apie kalbėjimą tuo labiau. Daug metų atrodė, kad tai tiesiog gulintis lavonas, nieko nesuvokiantis ir beveik į nieką nereguojantis. Vienintelis dalykas, ką jis darė -žvilgsniu sekdavo daiktus. Taip iki paauglystės. Bet japonai- technikos žmonės, sugalvojo personalinį kompiuterį, kuris reaguodavo į akių judesius...Niekas nesitikėjo to, kas paaiškėjo -jis puikiai matė, girdėjo ir suvokė -labai gretai išmoko skaityti ir rašė nuostabius eilėraščius mamai ir kitiem artimiesiems. Ir jis tikrai nesakė, kad norėtų mirti, jis labai norėjo gyventi. O gal reikėjo jam pritaikyti eutanaziją - juk koks pinigų švaistymas?
Ir dar atsakymas į klausimą apie kančios prasmę. Taip, ji yra. Ne visiems suprantama ir pakeliama, bet yra ir tik tas žmogus, kuriam ji skirta, gali joje rasti prasmę, arba ją nutraukti. Kažin kodėl dauguma netgi didžiulėse kančiose pasirenka gyventi? Silpnumo akimirką pasakę, kad nebegali kentėti, vėl kabinasi į gyvenimą. Ar artimieji turi teisę sureaguoti į tą silpnumo akimirką (lyg ir noras išreikštas buvo)?
O pasakymai apie bedarbystę Lietuvoj ir eutanaziją visai nesusiję. Tai tikrai skirtingi dalykai ir eutanazijos įteisinimas neišspręstų kitų problemų. Kalbėkim į temą
Gal todėl šiame pasaulyje tiek blogybių todėl, kad pamiršome dvasią, sumaterialėjome, sprendžiame tai, ką reikėtų palikti gamtai ir kūrėjui?

viskas čia aišku, apie ką rašo Kaikada. Oij kaip visko būna. Kaip čia negražu.
Bet aš asmeniškai už eutanaziją . Ir ne kažkam kitam, o sau pačiai.
Nusižudyti pačiai kartais nepasiseka, o ir pasekmės po to nekokios. O čia sumokėtum, bet garantijos visos. Ir dar priedo kremuoti galėtų.
Kurie kabinasi į gyvenimą - prašau, tegu sau ir kabinasi. Aš asmeniškai vėžio atveju neturėčiau jokių sąlygų gydytis - nebent skolintis. O tai reiškia, kad skolas palikčiau vaikams. Kam jiems užkraut tokį vargą? Arba senatvinė sklerozė, alchaimeris. Žinau ką tai reiškia. Patikėtit, kol būtų nors mažiausias šansas siekčiau, kad greit ir neskausminga, nei metų metus kankinti artimuosius paliekant juos be pasirinkimo.
Gal ir gražu kaip japoniukas eiles rašyt pradėjo,bet žiūrint realiai - tik eutanazija.

Idomi tema. teko man skaityti prieš auditoriją pranešimą apie eutanaziją. Aš už jos įteisinimą. gaila, kad čia neina įmesti kokios įdomios naudingos informacijos ta tema. Jei būtų galimybė, tai tikrai pasidalinčiau.
Ar jums patiktų stebėti besikamuojantį daugiau nei penkis metus artimą žmogų? Man teko stebėti. Tai mano močiutė, kuri lovoje išgulėjo aštuosis metus. Paskutiniai metai buvo patys sunkiausi. Ne tik ji kentėjo baisius skausmus, bet ir kentėjo, širdį skaudėjo jos dukrai (mano mamai), kuri ir slaugė močiutę. Skaudėjo mano mamai širdį todėl, kad sunkiausia buvo tuomet, kai ateidamo metas duoti vaistus, kuriuos spjaudavo iš burnos, arba neimdavo - sukasdavo dantis ir niekaip nepaduosi. Taip pat labai sunku buvo su jos valgydinimu (teko ir man valgydinti, kai mama neturedavo tam laiko ir reikedavo kitoje vietoje būti). Kelis šaukštus sriubos ar trinto kotleto paimdavo į burną ir jau sakydavo esu soti, nereikia ir kliedėdama sakydavo maistą palikti man. o kodėl man, nes gyveno praeitimi, laikė mane esant maziuke. Stengesi blokuoti dabarti. Kliedėjo, kad jos vyras, kuris miręs, yra šalia gyvas.
Patikėkit sunku buvo. mamai net sveikata suprastėjo. Man net buvo atsiradusios mintys apie tai kaip palengvinti tiek močiutei, tiek artimiesiems kančias. Apie šią savo situaciją diskutuodavau su gera puikia dėstytoja, kurios vardas turbūt visiems žinomas. Tai Nida Žemaitienė.
Tačiau nereikėjo šio žingsnio žengti. Močiutė pati pasimirė, miegodama. Rytinė mamos naujiena pribloškė mane, negalėjau tuo patikėti. bet nors lengviau atsikvėliau. žinojau, jog nesikankins daugiau ir kartu širdį mažiau sopės artimiesiems.
Aš tik UŽ eitanazija. Tačiau dar ir kitus aspektus reikia labai gerai išanalizuoti. Prieš siekaint taikyti šį metodą, visuomet labai būtina atsižvelgti į sergančiojo norus, ketinimus, jei jis gali pasisakyti, t. y. yra sąmoningas. Viena iš sergančiojo rolių yra ta, kad jis turi pir privalo mėginti pasveikti. Bet kai tai padaryti nerealu ir kenčiami didžiausi skausmai, tai ir lieka vienintelis sprendimas arba matyti kaip kamuosasi ir leisti jam pačiam numirti arba sutrumpinti kančias, jei jau gydytojai jokių vilčių neteikia ir praėjo nemažai laiko, eutanazijos pagalba.

Šį komentarą rašė ne svečias, o aš Urgitutė. tiesiog kol parašiau, tai likau "svečiu"