Bijaibijoti: Urgitutė: Bijaibijoti: Mano giliu įsitikinimu nieko šiame gyvenime nevyksta be priežąsties. Jei patys kenčiame baisius skausmus, matyt, jie pasiųsti mums tam, kad kažką SUVOKTUME, ką savo gyvenime buvome pražiūrėję. Jei kenčia mums brangūs žmonės, tai vėl gi tik todėl, kad į kažką savo gyvenime būtume priversti pasižiūrėti kitaip. Todėl manau, kad eutanazija problemą teišspręstų tik fiziniame lygmenyje.. Esu krikščionė, todėl tikrai žinau, kad tai būtų labai blogai mano sielai. Bet net koks visiškas ateistas, jei jam asmeniškai tektų priiminėti tokį baisų sprendimą, ar tikrai galėtų prisiekti, kad priėmė jį lengvai, nė kiek neabejodamas tuo, kad jokio "anapus" niekada nebus?
Ir kas atlikinėtų tas eutanazijas? Gal iš čia pasisakiusių UŽ atsirasrų savanorių, a? Galviju taip- jei kažko dėl savo įsitikinimų negalėčiau padaryti pati, tai kokią teisę turiu svajoti, kad tuo galėtų užsiimti kažkas kitas?
eutanazijos procedurą savo artimam zmogui, kuris labai fiziskai, dvasiskai kencia nepakeliamus skausmus, nesuteikiama jam viltis pasveikti arba bent jau jo sveikatos pablogejimui, nera sąmoningas, patikėčiau tik profesionaliems žmonėms - medicinos personalui.
Taip sakant, pati "rankų nesiteptum", lai tai už tave padaro kiti. Žinoma, po to tu išliktum morali ir dorovinga ir spjautum ant jausmų tų, kuriuos tavo pasirinkimas privertė taip pasielgti. Ar nemanai, kad tai nesąžininga?
Kai žmogus nusižudo pats, tai yra vadinama savižudybe. Kai žmogų nužudo kažkas kitas, tai yra vadinama ŽMOGŽUDYSTE. Žinoma, jų būna visokiausių- ir tyčinių, ir netyčinių, ir su lengvinančiomis aplinkybėmis, ir su sunkinančiomis. Bet faktas lieka faktu ir reikalo esmės tai nekeičia: kad ir kokiais kilniais tikslais žudomas kitas žmogus- tai tėra žmogžudystė. Todėl vadinkime daiktus tikraisiais vardais: tie, kurie reikalauja įteisinti eutanaziją- reikalauja įstatymiškai įteisinti ŽMOGŽUDYSTĘ.Ko verta tokia visuomenė ir kiek ji gyvuos, kurioje žudoma valstybės vardu? Be to, visame kame tik pirmą žingsnį būna žengt sunku. Tad ar neatsitiks taip kad, įteisinus eutanaziją, t.y. tam tikros formos žmogžudystę, mūsų visuomenė ims dairytis dar atidžiau aplink, ką čia dar užmušus? Pvz. neįgaliuosius, nes juk jie taip pat kasdien labai kenčia ir dažniausiai neturi jokios vilties pasveikti....Po to gal pradėsime naikinti dėl mums nepriimtinos plaukų, akių spalvos...Tai tikrai daug mažiau panašu į fantastiką nei kai kam atrodo, nes nesena istorija mums primena kur Adolfas buvo nuvedęs Vokietiją.
Vis tik turi išlikti ir žmoguje, ir visuomenėje ribos, per kurias peržengti NEGALIMA net ir dėl kilniausių paskatų. Nes, peržengus jas, dažnai atsitinka taip, kad kelio atgal nebelieka. O gerais norais juk ir pragaras grįstas.
ka tu cia tauziji. Eutanazija tai ne žmogzudystė. Žmogžudystė arba nuzudymas, tai kai aktas atliekamas pries to žmogaus, kuri nuzudoma, valia, nepaisant jo noro gyventi (aisku as cia idealiai nepaaiskinau kaip LR istatymuose, baudziamajame kodekse parasyta). Tad čia visai eitanazija yra kaip antonimas zmogzudystes. Na bet kartais ir gali pasitaikyti tokiu atveju, kaip del palikimo. Bet skirtumas tas jog sia procedura atlieka medicinos personalas, kuris yra kvalifikuotas. ir pries priimant toki zingsni, labai gerai viskas isanalizuojama ekspertu.
saunu kad yra ne tik argumentu uz eitanazija,bet ir jiai procedurai ne. tai tik leidzia kazka priimti tokio patvaraus.
taip pat sakykim as priemusi si zingsni, kad mano artimam zmogui atliktu sia procedura, ramiau jausiuosi jei tai atliks kvalifikuotas medicinos personalas, nei koks nusikaltelis, kuriam i zmogaus jausmus nusispjauti.
Stai kai mano mociute mire sava mirtimi, nors tokios mintys ir kilo, atsirado toks palengvejimas, kad stai jai nereikes kenteti. patikekit ko as tik nemaciau ir neprisiklausiau kai mociute budama kentejo skausmus.
