Susiimti - tai pirmiausia aiškiai įvardinti situaciją. Įvardinti sau, o ne kitiems.
Darbo praradimas bet kokiu atveju didžiulis smūgis. Padaryk sprendimą - ar turiu iš ko kol kas laikytis ir ieškoti darbo pagal specialybę, ar yra tokai situacija,kad dabar įsidarbinu pusmečiui pardavėja Maximoje, turiu pajamas minimaliam pragyvenimui ir ne tokiomis užspaustomis smegenimis ieškau darbo pagal specialybę.
Kaip žiūrės į tave buvę kolegos? - Tau tai labai svarbu? Pakalvok, o kaip TU žiūrėtum į savo buvusį kolega, kuris neteko darbo?
Kaip žiūrėtum į tą kuri vis verkia ir laukia pagalbos iš kitų, bet nieko nedaro? O kaip žiūrėtum į tą, kuri nepasidavė ir surado laikiną darbą, o paskiau ir darbą pagal specialybę? Kai atsakysi sau į tą kalusimą, žvilgtelk į save - ar dar tau tikrai TAIP svarbu ką apie tave mano tavo [u:3b39iu3m]buvę[/u:3b39iu3m] kolegos?
Tu sau nemeluoji,kad nori gyventi su vyru, kuris tavęs nepalaiko ir ieško meilužių? Tu tik tiek verta? Jei tik tiek, tai tada nedejuok ir gyvenk su juo (na nes negali be jo - esi priklausoma nuo jo pvz emocionaliai, o gal finansiškai). Perskaičius tavo laišką, aš vis tik manau, kad tu to nenori - nes esi čia ir ieškai išeities - vadinasi tau vėl reikai padaryti sprendimą. Kokį? - manau tu žinai, ir viduje jau senokai esi jį padariusi.
Žinai, kas sunkiausia? - Padaryti sprendimą pačiai, nenukeliant atsakomybės ir sprendimo oriėmimo ant kito žmogaus pečių. Tai sunku, bet padarius sprendimą pačiai, paskiau tas sugebėjiams beprotiškai "veža" ir traukia prie savęs visas kitas reikalingus sprendimus. Žinoma, ne per vieną minutę, bet kaip sakę viena išmintinga moteris: "jei užsibrėši tikslią datą iki kada tai padarysi - tai jau bus ne tuščia svajonė o realus tikslas!"
Ir dar labai sunku, bet manau būtina išmokti nemeluoti sau. Blembački, juk taip norisi būti geriausiai, teisingiausiai, labiausiai atsidavusiai, rupestingiausiai, atsakingiaUsiai ir dar visokiai socialiai teigiamai, darbe ir namuose viską suspėjančiai - o imi ir prisipažįsti sau: juk iš tiesų esu šiek tiek per daug vėjavaikiška, valgyti gaminu puikiai, bet žiauriai nekenčiu paskiau plauti indų, ir visai nemanau, kad privalau tuos marškinius lyginti, nes patinka žiūrėti ne BBC news, o kokią muilo operą.....
Ir iš viso - pripažink, kad gali padaryti sprendimą pati, bet juk reikia ir paverkti šiek tiek ir vis savęs kažkaip norisi pagailėti, pabūti auka.
Čia buvo ir yra tik mano pamąstymai. Ne komentarams, o patyrimo pasidalimui.
Tobulėjimui ribų tikrai nėra. Tik nukreipk vairą į sveiko optimizmo ir pagarbos sau pusę.
Tesingai laukinė vyšnia pasakė: tu esi apdovanota galimybe, o ar išnaudosi priklauso nuo tavęs, ne muo mūsų
Bet mes tave mintyse labai palaikome.
Kada nors mintyse ką nors palaikysi ir tu.
