Nekenčiu savo šeimos

Aš gyvenu su tėvais ir iš tiesų nekenčiu savo šeimos. Dėl to jaučiuosi šlykščiai, man rodos aš blogas žmogus, kita vertus, su manimi irgi elgiamasi nesąžiningai. Man dabar 20 m., aš studijuoju ir gyvenu pas tėvus su dar dviem seserim. Šeimoje jaučiuosi tikra nevykėlė. Vyresnės seserys visąlaik mane žemina ir įžeidinėja. Mamai nelabai rūpiu, ji tik pjaunasi su tėvu, o pastarasis mano, kad esu nevykėlė, nes esu kukli ir nevaikštau į visokius vakarėlius. Mūsų namuose nuolat įtampa, riksmai, be to, šeima labai kišasi į mano reikalus ir juos aptarinėja.
Gyventi su tėvais turėsiu dar kelis metus, kol baigsiu studijas ir pradėsiu dirbti, o aš jau nebeturiu jėgų būti tame košmare.
Aš žinau, kad jie mano šeima ir aš turėčiau juos mylėti, bet negaliu. Man kyla tokios mintys, kad aš norėčiau, jog jų visai nebūtų. Dėl to jaučiuosi šlykščiai. Nesugebu gerbti savo tėvų. Jaučiuosi blogai, kad noriu nutraukti su šeima bet kokius ryšius.
Man įdomu būtų, jei parašytų žmonės iš panašių šeimų, kaip jie sugeba bendrauti su tėvais. Maniškiai tėvai ir seserys tiesiog nepakenčiami, su jais neįmanoma normaliai ramiai susėdus pašnekėti.

Siusk visus nx ir gyvenk savo gyvenima. Nevisu seimos idealios ir nesuk del to galvos. Nemaza jau esi. Rupinkis savimi.

Net nzn, nera namu be dumu, visur visko yra... parasiai atrodo nemazai, bet pvz man visiskai niekas neaisku.. vien pasakymas manes nekencia man absoliuciai nieko nesako, kodel nekencia, kodel taip tau atrodo, kaip tai pasireiskia, konkreciai kokiose situacijose kas ka daro ar sako... Sakai neimanoma ramiai susikalbeti? o tu pati sugebi ramiai issakyti ir kalbetis su savo seimos nariais? Jeigu tau kazkas atrodo tai nereiskia, kad taip ir yra zmones daug ko prisigalvoja... ir tiki tuom ka patys susigalvoja..

Man kažkada psichologė padėjo išmokti, kaip elgtis su namiškiais, kurie per daug lenda į asmeninį gyvenimą ir kontroliuoja.
Bet apskritai - labai sunku, kai artimiausi žmonės - ypač tėvai - niekina, nevertina, laiko nevykėle. Sunku išsilaikyti neėmus pačiai savęs niekinti, sėkmingai mokytis ir ką nors pasiekti.

O man atrodo tiesiog, kaikurie vaikai neteisingai supranta tevus ir linke tik kaltint visa pasauli aplinkui, ateina laikas kai zmogus turi uzaugti ir pats prisiimti atsakomybe uz savo veiksmus ir nekaltinti to ar ano.. kol tau 10-15 taip gal ir valdo tave tevai, na tebunie iki 18, bet kiek galima? Negi jei tavai supeike vaika iskart vaikas turi teise rekti, kad jo nekencia tevai? Nesakau, kad nera tokiu seimu, kur tevai tikrai niekam tike, bet daugeliu atveju manau tevai niekuom nekalti...

Tevai dave ka galejo geriausia ir brangiausia sioj zemej-gyvybe,tau dave ir kaip moka augina.Manau jie patys turi savu problemu,neprisiimk ju.Buk dekinga uz gyvenima ir daugiau is ju nesitikek nieko,ka galejo geriausia dave . Jie myli tave,bet nemoka to parodyti.Didziausia dovana jau gavai ir buk laiminga,kurk sava gyvenima

Zinau,tokia mano situacija buvo.Stenkis dinkt is tos seimos greiciau, apsigyvenk kur bendrabuty, jei studijuoji ar dar kur.Neleisk saves zemint niekint, isivarysi nepilnavertiskumo jausma visam gyvenimui.Tevai nesupranta, kad elgias blogai.., veliau turesi savo seima ir pamatysi bendravimas su artimaisiais pasikeis. sekmes

Taip, aš moku ir bandau ramiai kalbėtis. Problema ta ir yra, kad esu rami ir tyli, o visa šeima priešingybės, tai ir pjauna mane.

Džiaukis, kad tau neteko pagyventi probleminėje šeimoje. Nešnekėtum, kad vaikai kalti.

Ačiū. Mane ta mintis, kad po kelių metų galėsiu išeiti iš tėvų namų, tik ir guodžia.