Aš myliu du

aciu uz atsakymus.labiausiai manau patiko,kad reikia pabandyti ismokyti pirmaji to ka as radau antrajame.ir bandyt pamirsti antraji,bet reikia daug laiko ir kantrybes.nors jis butu ne salia butu daug lengviau,o dabar kiekviena diena jis salia manes darbe.

kad galeciau atsukti laika atgal tikrai nepradeciau su antruoju nieko ir nustumciau salin ji,nes dabar taip skauda sirdi.nemaniau,kad taip atsitiks,kad prisirisiu prie jo taip.as zinau,kad gerai elgiuosi likdama su pirmuoju,bet sirdis plysta...

Ir dar vienas dalykas. Didziule problema, kad jus esat salia. Net jei butumet vienam mieste- ir tai didziule problema, jei yra ta nevaldoma ir nenusakoma zodziais trauka vienas kitam. Net jei protas liepa elgtis priesingai. Maniau, beveik viska gyvenime galima valdyt protu. Praejusia vasara sia nuomone, deja, teko pakeisti...

Patarčiau Gabei ir kitiems panašiose situacijose nežiūrėti į labai patinkantį žmogų vartotojiškai (čia ta prasme - palaikyti su juo intymius santykius), o kaip į mielą žmogų, kurį gera matyti, malonu girdėti jo balsą, atpažinti jo minčių vingius. Žiūrėti kaip į gražią gėlę, vaivorykštę, kurios nenuskinsi, nepasieksi, bet kuri džiugina akį ir širdį.

noreciau taip i ji ir ziureti,bet nezinau ar pavyks.kai pagalvoju,kad jis nebus visa laika vienas.atsiras kita jo gyvenime.sunku pasidaro.

Na aš irgi buvau tokioje situacijoje. sprendimai visų skirtingi, nes žmonės skirtingi. Vos prasidėjus neteisėtam romanui, mes susivokėme, santykius nutraukėme, bet širdy jausmai niekur nedingo... net po metų nebendravimo. net kai jo gyvenime atsirado kita. Iš jo pusės taip pat jausmai nedingo. viskas idiotiškai nelogiška. dabar jis irgi vedė, bet palaikome slaptus santykius. buvo be galo sunku, kreipiausi net į psichologą, prasirgau depresija, gydžiausi vaistais. Aš nesugebėjau išmokti gyventi be jo, jis - be manęs. Dabar manau kad tai tik visuomenės rėmai - tik kiti žmonės nusprendė, kad negali mylėti abieju. Mano vyras gal ir nujaučia, bet jam gerai taip kaip yra. Jam gerai, man gerai, tam kitam vyrui bei jo žmonai matyt irgi gerai. Visi įsivėlę į tai tam tikru metu buvo informuoti ir jie pasirinko - būti ar nebūti šeimoje.

Miela Gabe, sprendimus darome ir tiktai mes pačios. Nuodėmė saldi, tik pasekmės būna karčios. Ką daryti? O laikas išgydo visas žaizdas:)

Kaip savanaudiška ir žiauru - jei jau buvo informuoti, jei jau apsprendė būti šeimoje, tai jiems, beširdžiams, vadinasi ir taip gerai..

O ir šuo kariamas pripranta, priprato ir vyras ir meilužio žmona..

Vaive, o ką veiki prisiregistravusi šiame forume?

Gaila kad prisiregistravau?

Atsakant i Gabe klausima. Naturalu, kad jauciate kalte, tustuma ir nerima, nes joks normalus vyras siame gyvenime su Jumis daugiau nesusidetu, jei tik papasakotumete jam sia istorija. O Jusu vaikino vietoje nenoretu buti niekas. Nes Jus ji akiplesiskai apgavote ir pazeminote. Vaizdingai tariant, negriztamai pridergete sau ir jam i siela. Man Jusu nuosirdziai negaila.
Tikiuosi tai atsako i Jusu klausima.

Pagarbiai, Feliacijus