"Nors civilinė metrikacija Lietuvoje buvo įvesta 1940 m., atrodo, kad lietuviai ir beveik po dvidešimties metų neatsisakė bažnytinės santuokos sudarymo formos. Siekdama, kad Lietuvos gyventojams bažnytinė santuoka taptų nepatraukli ir net atgrasi, 6 dešimtmečio pabaigoje sovietinė valdžia pasitelkė dar keletą argumentų. Dabar propagandistai ne tik pristatė bažnytinę santuoką kaip užprogramuotas skyrybas, bet ir pateikė įrodymus apie apskritai nusikalstamą bažnytinės santuokos pobūdį. Bažnytinė santuoka buvo apibūdinama kaip netinkamas vedybų motyvas vien todėl, kad šeimos laimę buvo prašoma užtikrinti dievo. Pasak ideologų, tai skatino jaunuosius nebūti atsakingus už savo likimą ir asmeninę laimę bei pasiduoti iliuzijoms. 1957 m. toje pačioje „Komjaunimo tiesoje“ vyko didžiulė diskusija pavadinimu „Apie šeimos laimę“, kur bažnytinės santuokos kritikai buvo skirta atskira publikacija su poteme „Religija nepadeda“. Straipsnyje buvo perpasakojama jauno vaikino Broniaus meilės istorija, kuomet motina ir mylimoji Laima vertė jį sudaryti santuoką bažnyčioje. Šiai idėjai Bronius priešinosi ir pateikė savus argumentus: „Negaliu, mama, – sako Bronius. Religija sako, kad laimė dievo duodama žmogui už jo paklusnumą. O aš nenoriu, kad Laima lauktų šeimos laimės iš dangaus. Tegu kuria ją drauge su manimi, savo rankomis!”[23] Šioje publikacijoje taip pat buvo pabrėžta, kad bažnytinė santuoka įteisina lyčių nelygybę, „ciniškiausiu būdu žemina moterį bei jos žmogiškąjį orumą“ ir įtvirtina ekonominį moters išnaudojimą. N. Solovjovas, vienas pagrindinių sovietinės šeimos propagandistų, teigė, kad bažnytinė santuoka neturi nieko bendro su šeimos laime. Pasak filosofo, tokioje santuokoje galima atrasti moters kantrumą ir paklusnumą, bet ne tarpusavio meilę. Mat vyras, siekdamas bažnytinės santuokos, iš principo apsisprendžia vesti ne lygiavertę draugę, bet vergę[24]."
[url:3892wfwl]http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=176&Itemid=60[/url:3892wfwl]
