Svečias: Man atrodo tema reikejo pavadinti ne DROVUS vyras, o PASYVUS vyras. Ta prasme, pasyvus santykiuose, laukiantis, kad moteris viska padarys pati. Maniskis kaip tik toks. Pats nepasiulo susitikti, pats neskambina. Bet jei pasiulau as, akimirksniu apsirengia ir laukia sutartoje vietoje. Skambuciuose tas pats. Pats neskambina, bet vos tik as pasuku, nebeimanoma nutraukti pokalbio. Kalbam nemokamai- del aiskumo. Ir visame kame taip. As pasakau, kur eisim, ka veiksim, jam viskas tinka ir patinka. Bet kad pats pasiulytu, reikia jam liepti.
As suprantu autore. Mane tas pasyvumas jau pradeda erzinti. Kyla noras provokuoti: neskambinti, nesiulyti susitikti, dar kokia zbitka iskresti.
As su juo ilgai neistversiu, todel autorei galiu patarti irgi gerai pagalvoti, ar jai toks bendravimas tinka ir jei ne, negaisinti nei sau nei jam laiko
Dar pridesiu. Pradzioje vyru drovuma, nedrasumas zavi. Man asmeniskai toks bendravimas pazinties pradzioje labai patinka. Bet pradejus draugauti, kai jausmuose jau issiaiskinta, issikalbeta pasyvumas nepatinka.
Taip, jie tokie, iš pradžių tas nedrąsumas žavi, sužadina tavo globėjiškus motiniškus moteriškus mokytojiškus instinktus. Bet kai pagalvoji, kad vieną dieną tu jam pati turėsi pasipiršti, nes jis to nepadarys....
Kita vertus, jei esi vadovaujančio tipo moteris, gal reiktų nustoti to gėdytis ir pasakyti - taip, aš valdinga, taip, man reikia tokio, kuriam galėčiau vadovauti, nes galiu/moku, aišku, norėčiau gauti mainais ne vien aklą pliušinio meškiuko paklusnumą, bet ir dar ką nors, pradedant bendrai kuriama materialine gerove, baigiant, tarkim, geru seksu, tai kodėl gi ne? Gal už to vyro nesijausiu kaip už mūro, bet tam tikras saugumas ir šeimyninė moteriška laimė su juo vis dėlto įmanoma?..