Ar kištis į santykius?

Ką gi, apturėjau ir aš problemą. Metelių mums , man ir mano vyriškiui jau netoli 50, o problema tokia nepatogi, vos ne gėdinga. Labai laukčiau jūsų patarimų, gal kas buvote panašiai atsidūręs aklavietėje. Norime kurti bendrą gyvenimą, bet neturime kur abiems gyventi. Aš su vaikais ir mama, butas mamos, o jis irgi su vaikais, bet butas jo ir pusė buvusios žmonos, kuri gyvena toli. Yra viena išeitis, kalbėtis su jo vaikais, jie jau suaugę ir ruošiasi kurti savo gyvenimus, tik va tas jų ruošimasis nežinia kiek užtruks. Vyras prašo manęs prisidėti prie jo pokalbio su jo vaikais, pareikšti jiems kad noriu kurti su juo šeimą ir gyventi jų bute. Aš nenoriu kištis, taip, man nesinori kad jo vaikai priešingi man taptų. Jis pyksta, sako aš jo nepalaikau. Ką turėčiau daryti? Ar turiu teisę lįsti į jo vaikų gyvenimus net jei jis prašo? O gal čia ne lindimas būtų, o tik savo pozicijos išsakymas? Bet bet kokiu atveju tai SPAUDIMAS JO VAIKAMS. Jaučiu jei to nepadarysiu, aš jo neteksiu, nes jis sakė jau pavargo vienas su savo vaikais kovoti už mūsų buvimą kartu. Suprantu kad gal naivu to klausti vyresniame amžiuje, bet iki tol neturėjau tokių problemų nei su vaikais, nei dėl vietos bute.

Pradėti reikėtų nuo to, kad santykiai su antros pusės vaikais kuriami ne per vieną dieną. Jei ilgai bendraujate ir nesugebėjote padėti kažkokių pamatų normaliam bendravimui, tuomet iš tiesų būtų kvaila dabar įlįsti ir išreikšti savo nuomonę. Matyt pati puikiai suprantate, kad taptumėte prieše, kuri savinasi tai, kas jai nepriklauso. Jei tie pamatai būtų padėti, ši problema neiškiltų. Taigi šiuo atveju mano subjektyvia nuomone turėtumėte likti nuošalyje, nes problema esate ne jūs. Problema yra tėvo ir vaikų bendravimas (jų nesuvokimas, ko reikia tėvui).

Bet čia tik mano nuomonė. Jums geriau matyti.

Pamiršau pasakyti kad mano ir jo vaikų santykiai iki šiol šilti ir draugiški. Iki šiol nebuvo kalbėta apie bendrą gyvenimą, nes maniau vyras turi tai daryti, nes jo butas ir jo vaikai. Bet problema yra tėvas, tiksliau santykiai su juo arba kaip jūs sakote nesuvokimas ko reikia jam. Jie žiūri pasirodo savo interesų tiktai.

Tokiu atveju mano pasiūlymas būtų pasikalbėti su vaikais be tėvo. Kažkodėl susidariau įspūdį, kad tėvas pats yra lyg stabdis gyvenimo pokyčiams. Manau paprastas pabendravimas be spaudimo (tiesiog išsakymas ko jūs pati tikitės iš santykių) būtų naudingas ir jums, ir vaikams.

Labai šiltas ir mielas patarimas, įkvepiantis. Ačiū. Nors labai bijau, gal ryžčiausi. Bet turiu dar vieną argumentą prieš. Kodėl už vyrą turiu tą daryti, nejaugi jis nesugeba pats tokių problemų spręsti? Aš su saviškiais galėčiau, o su jo vaikais kažkaip,na, aš nedrąsi esu, neįžūli, jei tai galima taip pavadinti.

O jus visi jo bute tilpsit? Jei taip, tai turetumet tiesiog pranesti jo vaikams dziugia zinia, kad tuokiates, ar kartu nusprendete gyventi. Jo vaiku neturite teises raginti iseiti. Kai pasiruos, jie iseis patys. Tuo klausimu tik vaiku tevas gali su vaikais kalbetis ir tai...nesmagu, kai is namu varo...

Visa tai nėra įžūlumas. Žinoma, priklauso nuo to, kaip viską pateiksite. Pvz:
1 variantas: Aš noriu gyventi su jūsų tėvu, todėl man reikia žinoti, ką jūs planuojate apie savo ateitį ir t.t.
2 variantas: Jūsų tėtis man yra labai brangus žmogus, todėl norėčiau savo gyvenimą sieti su juo, tačiau iš pradžių norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę šiuo klausimu. Aš suprantu, kad Jums esu tarsi pašalinis žmogus, tačiau nenoriu tokia būti, todėl man labai svarbu sužinoti Jūsų nuomonę šiuo klausimu.

Aš žinoma čia pateikiau supaprastintus variantus, tačiau tikiuosi, kad supratote ką turiu omenyje. Kai atveri širdį ir parodai rūpestį, žmonės pradeda klausytis. Tikiu, kad lygiai taip pat bus ir Jūsų atveju.

Tilpsime labai sunkiai ir tai nebutu gyvenimas. Vaikai seniausiai žadėjo išeiti ir jie buvo išėję, išvažiavę ilgam, tik kažkaip atsitiko, kad grįžo ir laikinai paprašė priimti tėvo. Tas laikinai užtrūko, štai kur problema, nes neaišku kiek tęsis. Jie jau suaugę, turi net poras, bet nesusituokę. Jie tartum nejaučia atsakomybės už savo gyvenimus, trukdo tėvui, vargina jį įvairiais būdais, apie tai nenoriu smulkiai dėstyti, jau būtų kita tema.

Taip, aš supratau, ir man tinka toks taktiškas priėjimas. Nors nesu labai iškalbinga, manau galėsiu pasinaudoti jūsų variantu kuriuo nors. Dar sykį ačiū.

Manau, kad tėvas, kurio vaikai užaugę, turi pilną teisę savo bute tvarkytis savo gyvenimą su nauja moterimi. O suaugę vaikai turi patys rūpintis savo gyvenamu plotu arba pagaliau gyventi savo mamos dalyje. Ne vaikų nuomonės reiktų klausti, bet vaikai turi suprasti, kad tėvas į savo užgyventus namus bet kada gali parsivesti gyventi savo moterį.
Mano supratimu būtent tėvas turi tvirtai pareikšti, kad jis kuria gyvenimą su jam brangia moterimi ir konstattuoti, kad ji nuo šiol gyvens čia, kartu su juo.