kontrolierius

"Kartais mes kalbėdavomės apie dalykus, kurių jie labiausiai gailėdavosi, ką jie darytų kitaip, jei iš naujo gyventų. Po kurio laiko suvokiau, kad dažniausiai įvardijami buvo tie patys nuogąstavimai:

1) Gaila, kad gyvenau ne savo gyvenimą, o tokį gyvenimą, kurio iš manęs tikėjosi kiti.
Šį sakinį pasakydavo kone kiekvienas mano pacientas. Kai žmonės suvokia, jog jų gyvenimas beveik baigtas, ir pažvelgia atgal, pamato, kiek svajonių liko neįgyvendintų. Didžioji dalis žmonių palieka pasaulį neįgyvendinę nė pusės savo svajonių ir suvokdami, kad taip įvyko tik dėl to, jog jie norėjo priimti "teisingus" sprendimus.
Todėl labai svarbu gerbti savo svajones. Kai prarasite sveikatą, bus per vėlu. Sveikata mums suteikia laisvę, tačiau tai suvokiame tik jai sušlubavus." ...
[url:35bituj3]http://www.5braskes.lt/teodora/ko-pries-mirti-labiausiai-gailisi-zmones.d?id=54919985[/url:35bituj3]

Ir dar baisi kontrolieriaus savybe"Man galima daug kas,Tau beveik nieko"...tai nori,nenori saukia Tave i kova del savo numuones,laisves,minties,orumo...Ir kariaujant kontrolieriaus taisyklemis,traukiant viena po kito,jo paties naudojama ginkla...ujujui,kaip jam tada tai nepatinka:)

Tyrinėti aplinką mus skatina baimė – nežinomybė visada gąsdina. Geriau siaubingas vaizdas, kurį slepia rūsio tamsa, nei dar baisesnė vaizduotė. Tyrinėti taip pat skatina ir džiaugsmas, kurį kelia vis augantis žinojimas, kad esi savo aplinkos šeimininkas.

Tyrėjai pažymi, kad liūdesys, depresija ir frustracija skatina pasidavimą ir apatiją. O tai, be abejo, stabdo žmogų nuo aplinkos tyrinėjimo ar kitokių smalsumo apraiškų. Juk kai skauda visą dūšią, nerūpi nei krebždesiai už sienos, nei Visatos atsiradimo fenomenas, nei naujasis kaimyno automobilis.

Smalsumas atlieka ir apsauginę funkciją. Skatindamas tyrinėti aplinką, jis kartu skatina ir ją pažinti bei apsisaugoti nuo galimos grėsmės. Per smalsumo naują aplinką mes pažįstame kur kas greičiau, be to, toks smalsumo paskatintas „mokymasis“ būna lydimas gerų emocijų ir suteikia mums adrenalino, taigi ir geros energijos tolesniems tyrinėjimams.
[url:1qlke1t8]http://www.lrytas.lt/-13299839581328813321-smalsumo-psichologija-kod%C4%97l-ieva-atsikando-to-nelemto-obuolio.htm[/url:1qlke1t8]

Linkusio į aukos mąstymą žmogaus psichologinė kelionė yra sudėtinga ir gali prasidėti dar ankstyvoje vaikystėje. Kartais žmonėms, kurių tėvai buvo labai kritiški ar smurtaujantys, išsivysto gėdos ir kaltės jausmai. Jei su šiomis problemomis nesutvarkoma, jos suaugus gali pasireikšti kaip aukos psichologija. Užuot susidorojęs su kaltės ir gėdos jausmais, kurie primena apie praeities traumą, žmogus, mąstantis kaip auka, dėl situacijos kaltins kitus.
[url:39eoakom]http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/aukos-psichologija-nutinkantys-blogi-dalykai-tai-bausme.d?id=50827936[/url:39eoakom]

Kai mes gerai jaučiamės, mums atrodo, kad ir kiti žmonės laimingi, o kai liūdime, visur įžvelgiame nusiminusius veidus. Tuomet labiau galvojame, kad ir kiti žmonės turi problemų bei nemalonumų. Liūdesys skatina empatiją (užuojautą ir gailestį) bei vysto žmogišką jautrumą.
Patarimas. Būtent šia savybe mėgsta naudotis sukčiai. Jie pasirenka liūdinčius žmones ir pripasakoja jiems tokių gailių istorijų, kad kyla nenumaldomas noras padėti. Dėl šios priežasties geriau nedemonstruoti savo liūdesio svetimiems žmonėms.
Suteikia išminties
Džiaugsmą išgyvenančiam žmogui „jūra būna iki kelių“. Teigiamos emocijos suteikia mums optimizmo, kuris padeda judėti į priekį bet kurioje srityje. Tačiau svarbu ne tik judėti į priekį, bet ir tinkama kryptimi. Priešingu atveju galima eiti iki begalybės, bet taip niekur ir neateiti. Visas gyvenimas tuomet tebus linksmas pasivaikščiojimas su nuotykiais be ypatingos prasmės.
Norint nuspręsti, kurią kryptį pasirinkti, liūdesys tinka idealiai. Liūdėdami tampame realistais ir netgi pesimistais. Tai reiškia, kad gyvenimą vertiname blaiviau, pradedame įžvelgti minusus ir mūsų tykančias problemas. Tai apsaugo nuo klaidingų ir skubotų žingsnių.
[url:37zt1k7e]http://gyvenimas.delfi.lt/career/kam-reikalingas-liudesys.d?id=56166573[/url:37zt1k7e]

Vienas garsiausių antikos filosofų Lucijus Anėjus Seneka rašė: „Didžiausias tavo rūpestis – tu pats, tu pats esi sau našta. Nežinai, ko nori. Mieliau garbingumą giri, negu sieki. Matai kur slypi laimė, bet nedrįsti prie jos eiti.“ Šios, garsiojo filosofo mintys mums tarsi sako, jog neretai esame pernelyg drovūs, kad pasiektume tam tikrų tikslų, o galbūt tiesiog visaverčiai gyventume. Juk išties, ne vienas iš mūsų kuo puikiausiai prisimintume situacijų, kuomet teko ko nors atsisakyti, praleisti puikią progą susipažinti, būti paaukštintam ar gauti geresnį įvertinimą arba paprasčiausiai gerai praleisti laiką vien dėl to, kad ... neišdrįsome, pabijojome, pernelyg kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Arba kitais žodžiais – mums pakišo koją tas nelemtas drovumas. [url:sfd4m16a]http://www.lrytas.lt/-13355170101335256953-drovumas-ne-problema-ar-tikrai.htm[/url:sfd4m16a]

..... "Jei „gyvenimo pamokos" vyksta pakeltu tonu, vaikas tiesiog nieko nebeprašo tėvų, bijodamas sulaukti grubumo, juos supykdyti ar nuvilti. Taip auga įtampa: vaikas mokosi sulaikyti pyktį, bijodamas išreikšti savo jausmus. Būdami vaikai, mes visi kovojame dėl tėvų palankumo, todėl ir stengiamės nedaryti to, kas sukeltų jų nepasitenkinimą, jei būtina net paslėpdami savo troškimus giliai širdyje.

Tačiau poreikiai niekur neišnyksta. Jie tiesiog pasislepia į pogrindį, kuris yra toks gilus, kad vaikas gali iš tikrųjų galvoti, kad įveikė ir pašalino visus savo troškimus. O pyktis tėvams už tai, kad jie neparodo savo meilės taip, kaip jam norėtųsi, išlieka. Kaip taip gali būti - devynis mėnesius visus jo poreikius tenkino tiesiog automatiškai, o dabar tai iš jo atėmė!

Daugelis mano, kad atvirai išreikšti savo pyktį yra nesaugu. Todėl sulaukę paauglystės vaikai pradeda atsigriebti ant savo tėvų, lygiai taip pat atsisakydami daryti tai, ko jie prašo. Tai vyksta natūraliai ir yra paslepiama tokiomis frazėmis: „aš tiesiog pamiršau", „aš nesupratau, ko iš manęs reikalaujama", „tai nutiko netyčia" ir taip toliau.

Pasyvi agresija suteikia žymiai daugiau erdvės manipuliavimui nei tiesioginė. Bejėgiškumo pojūtis santykiuose su tėvais priverčia kovoti dėl „valdžios" tyliai. Pavyzdžiui, paauglys gali pavogti pinigus iš tėvo piniginės, kad nusipirktų sau šokoladuką mokyklos kavinėje, ir išmestų į šiukšlių dėžę sumuštinius, kuriuos jam paruošė mama.

Tam tikru metu šios „atsitiktinės" klaidos ir maži nusikaltimai gali paaiškėti, todėl grės bausmė. Tačiau jei paauglys ganėtinai gudriai mėto pėdas, tėvai nesugebės suprasti jo veiksmų motyvų ir to, kas iš tiesų vyksta. Todėl bet kokia bausmė bus žymiai švelnesnė, nei ta, kuri būtų už tokį prasižengimą, jei paauglio tėvai sužinotų jo tikruosius ketinimus.

Tiesą sakant, savo nesugebėjimu arba nenoru patenkinti vaiko poreikius tėvai patys padaro iš jo melagį ir manipuliatorių. Jei vaikai būtų įsitikinę, kad atkaklumas ir atvirumas padeda išspręsti problemas žymiai veiksmingiau, jiems neprireiktų plėsti savo gudrių taktikų arsenalo. Be to, jei paauglys pripranta sukti savo machinacijas, jis galų gale pradeda apgaudinėti save taip pat, kaip ir savo tėvus, ir nuoširdžiai tiki šituo melu. Tokiu atveju jis niekada nepripažins, kad jį šitaip elgtis skatino kerštas ir atpildo troškimas.

Žinoma, pateiktieji pavyzdžiai yra šiek tiek išpūsti. Tačiau jie leidžia suprasti, kad kai kurie barjerai, trukdantys mums prisiimti atsakomybę už savo elgesį, atsiranda iš vaikiškos „išgyvenimo programos". Jei vaikystėje mes buvom pernelyg jautrūs neigiamiems savo tėvų vertinimams, tai yra didelė tikimybė, jog būdami suaugę mes kaltinsime aplinkinius tuo, dėl ko esame kalti patys.

Problemų vengimo politika taip pat atsiranda vaikystėje, kai mes mokėmės išvengti konfliktų."...
[url:1t1poqod]http://www.5braskes.lt/teodora/pasyvi-agresija-kai-tylejimas-zaloja-santykius.d?id=58791847[/url:1t1poqod]

5. Vyras liks kaltas bet kuriuo atveju.

O kodėl būtent taip atsitinka? Ogi dėl vienos labai paprastos priežasties: iš tikrųjų dar prieš pradedant kalbėti su vyru, moteris jau būna viską nusprendusi, todėl ir pokalbis – nieko daugiau, nei jos garsiai išsakytos mintys!

Išanalizuokime labiausiai paplitusius moteriškos manipuliacijos būdus

Sukelti vyro gailestį

Tai – elementariausia ir labiausiai paplitusi bei veiksmingiausia manipuliavimo priemonė. Iš tikrųjų, kokiu reikia būti negailestingu beširdžiu, kad nenuraminus raudančios moters kokiu nors nauju niekučiu. Pavyzdžiui, auksiniu žiedeliu su rubino akele: „Ne, mielasis, ne tą, tuojau parodysiu kurį“ arba gyvybiškai svarbiais penkiolikta pora aulinukų: „Tu nieko nesupranti, juk tai paskutinis mados klyksmas!“

Atrasti pretekstą įsižeisti

Таip pat pakankamai paplitęs ir veiksmingas būdas. Išoriškai skamba taip: „Ne, ką tu, man nieko nereikia!“ Iš tikrųjų galvoja: „Vis tiek aš tave priversiu!“

Tokio manipuliavimo požymiai: moteris be jokios priežasties ilgai tyli, gali nekalbėti net kelias dienas, būna nusiminusi ir paniurusi. Elgiasi taip, kad vyrui atsirastų kaltės jausmas ir nerimas! Paprastai vyrai ilgai to neištveria. Ir jis pats atneša ant auksinės lėkštelės padėtą auksinį žiedelį. Dėl to, kad viskas taip ir buvo moters sugalvota.

Iškelti ultimatumą

O štai čia gali įvykti ir nenumatytas dalykas. Vyrai negali pakęsti ultimatumų! Iš tikrųjų tai - atviras vertimas ką nors įvykdyti! Todėl dažnai po iškelto ultimatumo moteris išgirsta klausimą: „Tai – grasinimas?“

Todėl tikrai nereikėtų to daryti ir rizikuoti, nes rezultatas - nenuspėjamas!
[url:3ozpwaej]http://www.lrytas.lt/-13384548751337587207-kaip-moterys-manipuliuoja-vyrais.htm[/url:3ozpwaej]

"Išsivaduoti iš vidutinybės gniaužtų

Manoma, kad vidutinybės tapatybė – visam gyvenimui. Anaiptol. Asmenybės didumas (taigi, ir vidutinybės baubas) yra ne asmens galia, žinomumas, populiarumas, bet gebėjimas sukurti gėrį (nebūtinai matomą) ir įžvelgti prasmę situacijoje. Kaip pasikeistų gyvenimas Lietuvoje, jei būtų daugiau vilties, daugelis norėtų ne pamokyti kitus, bet patys mokytis, daryti vieni kitiems gera. Stebėtini pasikeitimai vyktų, jei vien tinkamai ir su meile atliktume savo tiesiogines profesines pareigas. Smerkti, nubausti, nuteisti – nesunku, kurti gėrį – sunkiau. Užmiršti pyktį net ir patyrus neteisybę (todėl atleidžiu visiems kelių patruliams, neteisingai interpretavusiems mano veiksmus).

Niekas negimsta vidutinybe, lygiai kaip ir niekas negimsta lyderiu. Jais tampama.

Kiekvienas mūsų turime vidutinybės baubą, kuris gali pasirodyti bet kurią akimirką. Daugelis laukia galimybės ir tiki išaušiant dieną, kada bus proga pasielgti didvyriškai, ir tai taps lemtingu ženklu, pasiekimu. Tai pakels virš visų kitų. Ir jau nebebūsime vidutinybės, būsime pripažinti. Tačiau žygdarbiams, lygiai kaip ir baisiam blogiui kurti, nereikia specialių sąlygų. Didžiausi darbai, kaip ir sunkiausios nuodėmės, vykdomos kasdien, šalia ir aplink mus. Visai gali būti, kad daugelį puikių progų pasielgti kilniai būsime jau pražiopsoję.

Taigi, viena yra būti laikomam vidutinybe, o visai kas kita ja išties būti. Niekas negimsta vidutinybe, lygiai kaip ir niekas negimsta lyderiu. Jais tampama. Atsisakydami padaryti gera ar nejučia prie to neprisidėdami, mes artėjame prie vidutinybės ar dar kažko, išties baisesnio. Vidutinybės gyvybės šaltinis tai abejingumas, savanaudiškumas. Kad ir koks talentingas bei išskirtinis asmuo būtų, atsisakydamas elgtis kilniai, žmogiškumo hierarchijoje visada pasislenka laipteliu žemiau.

Mes galim būti eiliniai, neturėti didesnio profesinio talento, didelės algos ar išskirtinio stiliaus supratimo, tačiau darydami gera niekada nebūsime vidutinybės. Didžiausias iššūkis – ne tiek sulaukti galimybės būti „dideliems“, kiek atpažinti kasdienes situacijas, leidžiančias mums būti geresniems."
[url:1ns4f3sk]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-05-dainius-genys-iveikti-vidutinybes-sindroma/83387[/url:1ns4f3sk]

2. Piktybinis parazitas

Jis naudoja jus kaip šiukšlių nuleidimo vamzdį savo neigiamoms emocijoms iškratyti. Skambina jums depresinėje būklėje, o jūs guodžiate jį pusę nakties. Paskambina įkaušęs ir praneša, jog pametė buto raktus, o jūs bėgate jo gelbėti. Sėdite su juo savaitėmis, kai jį pameta mergina (įdomiausios situacijos susiklosto tuomet, kai paaiškėja, kad jūs ir esate ta pati mergina). O po kelerių metų suvokiate, jog atlikote šiukšlių nuleidimo vamzdžio funkciją ir buvote reikalingi tik tam, kad pats galėtų atsikratyti savo purvo ir pamazgų. Kai viskas gerai, jis jūsų nė neprisimena.

Tokius santykius palaiko daug priežasčių. Tai ir jūsų noras būti „gelbėtoju“ ar „guodėja“, ir kaltės jausmas („Kaip galima tokį vargšelį pamesti?!“), ir nuoširdus nusiteikimas padėti.

Kur slypi tokių santykių žala?

Bus apmaudu vieną dieną suvokti, kad tie, kuriems skolinote, yra turtingesni už jus. Tas, kuris valandų valandas verkė jums ant peties, suspėjo apsilankyti visuose madinguose klubuose ir teatruose, o jūs per tuos metus nusialinote ir nieko mainais negavote.

[url:2ugu1f6t]http://www.alfa.lt/straipsnis/14742667/Atliekami.zmones..atliekami.santykiai=2012-06-08_08-30/[/url:2ugu1f6t]