kontrolierius

Būkime nuoširdūs – dažniausiai gerai girdime ir pritariame tiems tyrimams, ar toms žinioms, kurios sutampa su mūsų pačių nuomone. Pavyzdžiui, jei skaitome interviu su mums patinkančiu žmogumi, viduje tarsi linksime galva: “taip, taip, ir aš taip manau, labai teisingai kalba”. O mums nepatinkančio veikėjo minčių dėl kažkokių priežasčių rimtai nevertiname - net neįsigilindami priskiriame jas “neteisingų” skilčiai ir nukišame į giliausią atminties kampą arba apskritai, - išmetame iš galvos.
Amerikos universitetų tyrėjų duomenimis, vertindami girdimą informaciją mes remiamės ne žiniomis ar objektyvia informacija, bet emocijomis ir jau turima nuomone apie vieną ar kitą reiškinį. Tyrimas atskleidė, kad nesutinkantys su kokia nors moksline tiesa yra linkę iš karto ją atmesti, ir pritarti jos oponentų nuomonei.
Ar kada susimąstėte, koks mechanizmas slypi žmogaus viduje, kas trukdo mums atsisakyti į sąmonę šaknis įleidusių stereotipų ir pritarti naujiems? Dėl ko taip sunku atsisakyti kažko seno, įprasto – nesvarbu, ar kalba eitų apie daiktus, ar apie mąstymo būdą, vertybes, sampratas ar elgesio modelius?
Liudvikas Lazauskas
© Asmeninio archyvo nuotr.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutas Liudvikas Lazauskas pasakoja, kad toks “filtras” būdingas mums dėl žmogiškos baimės ką nors keisti. Juk jei kažką keisiu, privalėsiu įdėti nemažai pastangų, kol susivoksiu naujoje situacijoje ir suprasiu, kas ir kaip yra iš tiesų. Kad kažką pakeisčiau, iš pradžių privalėsiu pripažinti, kad iki šiol turėta nuomonė yra neteisinga – o kam malonu pripažinti, kad klydo?
[url:xypsox59]http://gyvenimas.delfi.lt/career/nepatinka-negirdziu.d?id=50904685[/url:xypsox59]

"Fiziškai dažniau smurtauja vyrui, bet gyvenimui namuose vadovauja moterys

Psichologė Genovaitė Petronienė taip pat pabrėžė, kad jei agresiją suvoksime kaip pykčio paskatintą fizinį veiksmą, anot statistikos, vyrai yra agresyvesni. Jie padaro daugiau nusikaltimų, daugiau smurtauja šeimoje ir pan.

„Kita vertus, niekam ne paslaptis, kad gyvenimui namuose dažniausiai vadovauja moterys, kadangi jaučia už juos daugiau atsakomybės, ir neretai tai daro piktai, reikalaujančiai ir agresyviai. Moterys apskritai yra šnekesnės ir, skirtingai nei vyrai, kurie savo bėdas sprendžia užsidarę, labai nori artumo ir dėmesio, todėl ir žodinės agresijos daugiau ateina iš moterų lūpų. Kalbant apie pasyvią agresiją, kaip atsisakymą nuo suartėjimo, seksualinių santykių, čia moterys aiškiai lenkia vyrus. Kai klausiu klienčių, kas namuose daugiau šneka, daugiau priekaištauja, dažniausiai išgirstu, kad tai daro jos, o ne vyrai. Vyrų pyktis dažniau pasireiškia vėlavimu grįžti namo, nekalbėjimu, nusišalinimu nuo atsakomybės.

Pagaliau kur kas dažniau iš moterų išgirsime, kad Lietuvoje nėra normalių vyrų, nei panašų teiginį – kad nėra normalių moterų – iš vyrų lūpų..."
[url:zj8vhser]http://gyvenimas.delfi.lt/love/vyriska-ir-moteriska-agresija-arba-kuri-lytis-ziauresne.d?id=51235717[/url:zj8vhser]

Sutikti galima su tuo, kad moterys šnekesnės, daugiau kartais išreiškia verbalinės agresijos zyzimu, priekaištavimu, nepasitenkinimo rodymu. Vyrai tai daro rečiau, bet "kietai" -jei žodžiais, tai garsiu užrikimu, palydimu krūva keiksmažidžių ir grasinimų duoti į galvą, arba fiziniu smurtu.
Beje, vėlavimas, nusišalinimas nuo atsakomybės, nekalbėjimas -lygiai tokia pat agresija, tik ji vadinama pasyvia. Ir dažnai, būtent ji, iššaukia moterų agresiją, pasireiškiančią žodžiais.
Nežinau, ar galima jas išmatuoti ir sulyginti. Gal pradžia vistik tame, kad, kaip ir minėta jūsų citatoje -moterims tenka daugiau atsakomybės šeimoje? O gal tame, kad to moters kasdieninio didžiulio triūso vyrai nevertina? Na, kas čia tokio -tvarkyti namus, gaminti valgyti ir prižiūrėti mažus vaikus, juk tai niekniekis vyri akimis. O kai vaikai paauga, jiems atrodo, kad moteris lengvai tai gali suderinti ir su darbu. Vyrams visada taip atrodo, kol...nepabando nors keletą dienų tai vieni padaryti patys. Tiesa, dauguma nepabando. Net pasilikę vieni, pasikviečia savo mamas ar uošves, kitas giminaites padėti ir toliau sėkimingai nuvertina moters triūsą namie.
Taip, moterys bamba, zirzia, priekaištauja. Kodėl? Todėl, kad jaučiasi nelaimingos, pavargusios nuo vaikų ligų, kasdieninio nepabaigiamo triūso ir neretai šiais laikais ir nepritekliaus.
Jei vyras, grįžęs namo, vietoj pasipūtimo ir demonstratyvaus parodymo, koks jis pavargęs (nesakau, kad nebūna tikrai pavargęs, bet neretai bando tai parodyti, pakeldamas savo vertę, net jei taip nėra) nors vieną darbelį jai pabandytų padėti padaryti, tegu jis truktų pusvalandį, paguostų ją, apkabintų, moteris skraidytų padebesiais, šypsotųsi, vyrą lepintų, o ne nuolat priekaištautų.
Taip, kiekvienas apie kitus sprendžia pagal save. Tai, jei moteris sako, kad nebėra normalių vyrų, tai savo artimiausioje aplinkoje tokių nesutiko.
Nekalbu čia apie aplamai nesugyvenamus žmones. Tokių yra ir vyrų ir moterų, tokiems visada viskas negerai. Bet jų, tikiu, mažuma.

Galima butu kalbeti apie konkretu Jusu atveji, apie mano. Psichologas nekalba siuo atveju konkreciai apie kazkuri is musu atveju. Pasirode, kalba, konkreciai apie bendra dauguma.
"Tiesa, dauguma nepabando. "
Manau tai netiesa. Galeciau i sia tema atkelti nemazai straipsniu, kuriuose "pacios mamos kaltos, del tokios situacijos". Trumpai skamba taip. Va asilas, kraunam kol veza. O kiti patys uzsikrauna, po to rekia kai nebepaveza. O buvo "aklu" kurios nemate to bandymo, o veliau purkstauja del praleisto etapo. Juk, mamos zino viska...

Vienas "aukleju" dvi mergaites. Ar dar turit klausimu?

Sutinku, kalba apie daugumą. Beje, mano nuomone, jei nėra taip kaip aš parašiau, tai tada ir moterys daug ramesnės ir vyrai nesiima bent jau fizinio smurto. Tikrai nemanau, kad tokių šeimų maža, kur ginčų būna, tačiau iki smurto neprieinama.
Paskutiniu sakiniu norėjote labai išaukštinti save? Nesakyčiau taip, jei po to nesektų arogantiškas pasakymas -klausimų dar bus?
Tame ir problema, kad moteris auginanti viena vaikus -norma, vyras tai darantis -herojus.
Lieku prie nuomonės, kad dauguma nepabando. Bet tai nereiškia, kad visi. Yra gerų vyrų ir gerų moterų. Bet statistika, kas lieka auginti vaikus po skyrybų dažniausiai, manau, pakankamai iškalbinga. Aišku, yra dalis tėvų, kurie sutinka, kad vaikui su mama bus geriau, bet didelė dalis tikrai nenori pasiimti sau vaikų, deja, net jei mamai tai ir labai sunku.
Taip, dažnai mamos veža per daug. Taip, paskui nebepaveža ir purkštauja. Gal tai kyla iš senesnių laikų, gal iš auklėjimo, sunku pasakyti. Bet tada vyrai, kas? Tie, kurie patenkinti guli ant sofos, jei žmona neturi laiko per dieną net atsisėsti ir niekaip negali suprasti, kad moteriai sunku ir pasisiūlyti padėti?
Aš viena auginu 3 berniukus. Sau už tai paminklo nesitikiu. Tai man atrodo, visai normalu. Jei vaikai būtų pasirinkę gyventi su tėvu, nebūčiau prieštaravusi, nors būtų buvę skaudu. Aišku, norėtųsi pagalbos iš jo, bet nėra, tai nėra.
Paskutiniu pasakymu rizikuoju iš tamstos gauti didelę dozę kritikos, nes puikiai pamenu pasakymus apie tai, kaip vienos moterys, augindamos sūnus, juos išlepina, sugadina ir t.t.

Nieko panasaus i arogancija nenorejau.
Pabandysiu paaiskinti i kur nukreipiau ta sakini.
Moterys daznai kalba, kad seimoje tvarkosi namuose. Bet juk ta pati jos atliktu ir gyvendamos vienos?! Uzbegau uz akiu ir pasiruosiau sitam "Tie, kurie patenkinti guli ant sofos,".
Galeciau leistis i diskusija su klausimu, o kur Jus buvote anksciau. Tema ne ta. Kalbam apie agresija. Atleiskit man, as tikrai nezinau ar Jusu atveju tai agresijos forma, ar "islepintas" vyras.
Isanksto atsakiau, buna kitaip.
Paminklo sau taip pat nestatau. Man tai dovana.
"Taip, dažnai mamos veža per daug. Taip, paskui nebepaveža ir purkštauja. Gal tai kyla iš senesnių laikų, gal iš auklėjimo, sunku pasakyti. Bet tada vyrai, kas? Tie, kurie patenkinti guli ant sofos, jei žmona neturi laiko per dieną net atsisėsti ir niekaip negali suprasti, kad moteriai sunku ir pasisiūlyti padėti?"
Sitoje vietoje noreciau kalbeti ne asmeniskai bet bendrai. Stai vyras guli ant sofos, stai vaikai kazkuo uzsiima. Tuo metu moteris sukasi per keturis kampus. Mano patirtis sako, kad uzauge sunus gules ant sofos. Uzaugusios mergaites suksis taip kaip sukosi ju mamos. Tai ne taisykle bet tikimybe didele.
"Tame ir problema, kad moteris auginanti viena vaikus -norma, vyras tai darantis -herojus."
Ne as ne tai norejau pasakyti.
"Bet statistika, kas lieka auginti vaikus po skyrybų dažniausiai, manau, pakankamai iškalbinga."
Nereiktu cia visko suversti statistikai. Jus pati ka tik pasakete. Mamoms buna sunku, o as sutinku su siuo teiginiu. Buna vyru kurie palieka vaikus "likimo" valioje. Tai musu visuomeneje normalu. Jei taip paliktu vaikus moteris butu kazkas is fantastikos filmo. O jei moteris lygiai taip pat lengvai galetu "palikti" vaikus auginti tevui, gal tuomet nereiktu visokiu nerealiu istoriju.

as taip pat auginau dvi dukras ,bet siuo metu teko palikti vyrui ir isvykti.Taip jis laimingas gali buti kartu ir didziuotis ,kad jis jas augina ,bet musu istorija visai kita mes skiremes.Mane mergaites supranta ir zino situacija delko as isvykau,man paciai nera iki dabar lengva zinoti ,kad kiekviena diena be ju tai tolina motina nuo dukru.Tik skaudina tas dalykas ,kad mazoji paklause mama ar tiesa,ka tetis sake,kad tu musu atcisakei,man suku buvo patiketi,kad jis taip gali.Bandziau jai paaiskiti,kad del skirybu taip reike,bet niekur neparasiau ,kad jusu atsisakau.Stengiuosi su jom bendrauti kiekviena diena ir paroditi ,kad tikrai man jos labai rupi ir labai myliu.Taip jos klausia mama kaip man sekasi ir dziaugesi.Aisku mum gerai su teciu ,bet mum ir taves truksta.Man smagu kai paraso mama mes kepem tas spurgas kur mus ismokiai,mama mes issikepem ta piraga kur persventes kepdavo ,tai smagu girdeti,kad jos spejo per ta laika suaugti ir ivertiti visa tai.O mano skausmo ir tokio poelgio niekas nesupras tik draugai ir artimiausi zmones.

Veja, o kaip tai susija su tema?

Tai ir norejau paskyti,kad mano vyras linkes kontroliuoti seimos padeti ir priimti sprendimus vienas kokie jam yra patogiausi.Del, to ne,tik as turejau pakelti issiskirima su jom ,bet ir mano mergaites tai nepamirs musu seimos skausmo ,o vaikai visa sita atsines i savo seima kuria sukurs.Va, cia yra padaryta didziule klaida musu su vyru.Tai ir norejau pasakyti,kad per didelis noras kontroliuoti priveda iki beprotybes.

Jis tikriausiai ir patc nesuprato,kad labai viska kontroliavo,jam atrode,kad jis rupinasi vienas viskuo.