Satyriniame filme „Tarnybinė erdvė“ („Office space“) pataikūnas viršininkas Billas Lumberghas taip trokšta patikti savo pavaldiniams, kad net jų prisibijo. Jis pasakoja siaubingus juokelius bandydamas taip susidraugauti su darbuotojais, tačiau tuo pačiu metu jis demonstruoja valdžią versdamas darbuotojus eiti į darbą šeštadieniais. Taip Lumberghas tampa pasyviai agresyviu veikėju, rašo „Psychology today“.
„Kai kas nors trenkia jums į veidą, tikrai suprantate, kad tai agresija“, – sako psichologas ir knygų autorius Timas Murphy. Tačiau pasyvus agresyvumas atpažįstamas labai sunkiai. Tai tokia savybė, kurią žmonės gali slėpti ir neigti. Pasyvia agresija galima manipuliuoti. Agresyvi gali būti ir žmona, kuri slapčia pipirais apibarsto vyro maistą, ir asistentė, kuri pažada parašyti ataskaitą penktadienį, tačiau atėjus tai dienai pasako, kad nieko nespėja. Taip pasyvūs agresoriai manipuliuoja žmonėmis.
Pasyvūs agresoriai pyktį išreiškia netiesiogiai, paprastai jie puikiai pasipriešina bet kokiems prašymams ir dar dažniau viskam prieštarauja. Jų elgesį lemia liūdnas paradoksas: jie trokšta pripažinimo ir yra labai priklausomi nuo kitų žmonių, nors tai neigia. Jie parodo savo susierzinimą atidėliodami darbus, pamiršdami pareigas ar nespecialiai dirbdami blogai bei nerezultatyviai. Tokiame elgesyje paslėpta žinia yra: „Nekontroliuokite manęs“, sako terapeutė Beverly Angel.
Kadangi šie žmonės laiko savyje užslėptą pyktį, jie negali pakęsti kontrolės ir pirmi pradeda konfliktą ar iškelia sceną. Jei agresoriai nesugeba suvaldyti savo aukų, tuoj pat skuba jas nuraminti ir nuslopinti konfliktą. Be to, jie puikiai moka dėl savo klaidų kaltinti kitus.
Kaip juos atpažinti?
Kai kurie agresoriai yra nuolat išsisukinėjantys artistai, vis vengiantys atsakomybės, kiti agresoriai yra nuolat nepatenkinti niurzgliai: nors jie verčiau sutiks su jumis eiti pavakarieniauti į restoraną, kurio nemėgsta, nei pasirodys niekam tikę, vakaras bus tikrai ne iš maloniųjų: jie sėdės susiraukę ir užsisakys tik vandens.
Apie pusė pasyvių agresorių puikiai supranta, ką daro. Kita pusė elgiasi nesuprasdami, ką daro blogai, ir po to stebisi, kodėl žmonės ant jų pyksta. Bet kuriuo atveju nelengva atpažinti tikrą pasyvų agresorių. Gali būti sunku atskirti, ar žmogus ką nors bloga padarė netyčia, ar tai jau pasyvaus agresoriaus ataka. „Jūsų vyras gali pamiršti užsipilti benzino, nors turėjo vežti jus į svarbų interviu – tai gali būti atsitiktinė klaida. Tačiau, jei tokie dalykai kartojasi nuolat – jūsų vyrelis slepia agresiją“, – sako T. Murphy.
Agresijos kilmė
Pasyviai agresyvūs suaugusieji tikriausiai augo šeimoje, kurioje nebuvo tiesioginio pykčio proveržių, arba atvirkščiai – jie buvo šiurkščiai baudžiami už priešgyniavimą tėvams. O gal tėvai užgniaužė vaiko saviraišką? Kartą, kai dukra ar sūnus prie svečių išdarinėjo kvailystės, jie juokėsi iš vaiko sumanumo, tačiau pasikartojus panašiai situacijai sudrausmino sūnelį ar dukrelę. Vaikas, su kuriuo vaikystėje tokiose pačiose situacijose elgiamasi skirtingai, visada dvejoja dėl savo elgesio ir pamažu slopina savo nepasitenkinimą.
Kai tokia mergaitė ar berniukas užaugs, ji (-s) jausis nesuprasta (-s). Dar blogiau, toks žmogus gali nebeatpažinti savo tikrų troškimų ir pamažu tapti visiškai neryžtingas. Net ir artimiausi draugai nebesupras pasyvaus agresoriaus veiksmų ir minčių.
Pavojinga pozicija
Jei paslėpta agresija „užsikrėtęs“ įmonės vadovas, šis sindromas gali tapti labai pavojingas ir pasklisti tarp darbuotojų, kurie greitai supras, kad šioje įmonėje priimtini užslėpti ketinimai ir neatviras elgesys. Jei agresiją slepia jūsų bendradarbis, kuris nuolat jus kritikuoja arba blogiau – skleidžia dezinformaciją apie jus, kruopščiai žymėkitės, ką darote ir ką jis apie jus pasakoja. Tik taip galėsite apsisaugoti. Norite atpažinti pasyvų agresorių? Pasakykite, kad jums jo elgesys nepatinka. Šios problemos neturintis kolega iškart atsiprašys, o agresorius neatsiprašys arba atsiprašys taip, kad vis tiek jausitės kalta (-s).
