Gyveno sykį karalius; daugelį metų jis kariavo ir plėtė savo karalystės ribas. Sulaukęs šešiasdešimties suvokė, jog per savo gyvenimą ne kažin ką sužinojo apie patį gyvenimą ir egzistencijos prasmę. Sušaukė ministrus, patarėjus ir įsakė:
- Paimkite visus pinigus iš mano seifo ir keliaukite į keturias pasaulio puses ieškoti išminties knygų; norėčiau pagaliau pažinti tikrąją gyvenimo išmintį.
Pavaldiniai pasiėmė aukso maišus ir leidosi į kelią visomis žemės kryptimis. Grįžo po septynerių metų, varydami keturiasdešimt kupranugarių, kraute apkrautų įvairiausiomis knygomis - didelėmis ir mažomis. Milžiniškas retų knygų kalnas. Visa tai išvydęs, karalius sušuko:
- Man šešiasdešimt septyneri metai, nespėsiu tiek visko perskaityti. Padarykite man šių veikalų santrauką!
Sukviesti gabiausi mokslininkai pasinėrė į darbą ir po septynerių metų įteikė valdovui puikią viso šio išminties lobyno santrauką. Tačiau toji santrauka buvo tokia didžiulė, kad jai panešti reikėjo septynių kupranugarių.
- Man jau septyniasdešimt ketveri, - palingavo galvą karalius. - Neturiu tiek laiko, kad viską perskaityčiau. Padarykite dar vieną santrauką!
Buvo padaryta santraukos santrauka. Tam prireikė dar septynerių metų, o po jų mokslo vyrai teturėjo krovinį vienam kupranugariui.
- Man jau daugiau kaip aštuoniasdešimt, - tarė vis labiau silpstantis valdovas. - Mano akys pavargusios. Niekaip nepajėgčiau perskaityti šių knygų. Sutraukite viską dar labiau!
Žinovai vėl ėmėsi darbo. Septynerius metus dieną naktį sėdėjo palinkę prie sudėtingų raštų. Galiausiai jiems pavyko sudėti visą pasaulio išmintį į vieną knygą. Tuo metu pas išminčius atbėgo sargybinis:
- Greičiau neškite knygą karaliui. Jis miršta.
Valdovas jau buvo sulaukęs aštuoniasdešimt aštuonerių ir gulėjo savo lovoje apimtas agonijos. Mokslingiausiasis iš visų palenkė ausį prie karaliaus lūpų ir išgirdo silpną valdovo šnabždesį:
Būk malonus, perduok man vienu sakiniu visą pasaulio išmintį, visą žinojimą...
Štai, jūsų didenybe: „Išgyvenk esamą akimirką".
Dažnas iš mūsų niekada nelaimės svarių apdovanojimų. Netaps milijonieriumi, nedainuos Eurovizijoje, nebus išrinktas prezidentu, negaus Nobelio premijos. Tačiau mums visiems gali suteikti džiaugsmo malonios gyvenimo smulkmenos. Švelnus rankos spustelėjimas. Bučinys į skruostą. Mėnulio pilnatis. Laisva vieta mašinų stovėjimo aikštelėje. Spragsintis židinys. Spalvingas saulėlydis. Mėgaukis mažomis gyvenimo saldybėmis. Jų yra apsčiai kiekvienam.
Bruno Ferrero .
