Kaip tau virš 50 metų

Šeima išdraskyta.
Pagarbos šitam žmogui neliko.
Artimų santykių nėra.
Štai kokia kaina - neištikimybės.

Aš ne iš tų , kad sėdėčiau ir laukčiau...... ko ?
Žinau , kad niekas nepasikeis.
Praverkiau visus metus -..... gana.
Iš manęs tyčiojasi abu su meiluže. Tipo ji nori su juo išsiskirti, bet kaip...........???
Jei jam visada atviros durys ir kaip bendradarbiai sako ji įsitvėrusi jį " visom keturiom".

Esu dėkinga mano genams - man niekas neduoda tiek metų , visi sako , kad esu virš 40 metų.
Norėčiau pabendrauti su panašaus likimo žmonėmis.
Kaip jie išprendė savo problemas, gal turi gerų minčių - patarimų.
Mėgstu aktyvų poilsi, tikrai prisidėčiau prie panašaus amžiaus žmonių grupės paplaukioti baidarėmis,
ir panašiai. Tik nežinau , kur rasti tokių žmonių.
Tik iškilus šeimos problemai , pradėjau galvoti apie tai.
Esu labai užimta , bet gal kaip nors atrasčiau laiko.
Gyvenu Kaune.

Moteris nuoširdžiai aprašė savo sielvartą ir situaciją taip kaip šiuo metu mato ar pajėgia matyti. Forumiečiai, būtų gražu jei žmogų pavyktų palaikyti sunkumuose (viltingu žodžiu ar pan.). Negražu užgaulioti ir puldinėti ypač tokioje situacijoje.

Kai aš sužinojau apie vyro neištikimybę ir kai sugriuvo santuoka, mąsčiau panašiai kaip ir Jūs. Dabar dėkoju Dievui už tokį posūkį gyvenime. Tiesa, atsitiesti man prireikė beveik 5 metų. Daug ką veikiau per tą periodą, daug dirbau su savimi: lankiau pasichoterapiją, sielovados kursus išsiskyrusiems, daug skaičiau ir t.t. Mąstymas ir požiūris į gyvenimą ir į buvusią santuoką bei skyrybas pasikeitė. Nenusiminkite ir gyvuokite - dabar Jūsų metas ir patys gražiausi metai. Sėkmės.

Man sunku patikėti, kad moteriai, 30 metų gyvenančiai poroje, galima tiek laiko neįtarti vyrą turint kitą moterį. Manyčiau, kad santykiai šeimoje buvo nelabai jau artimi, kad tiek laiko nepajusti savo artimo žmogaus. Bėda tame, kad daugelis po tam tikro laiko praleisto santuokoje tą kitą žmogų pradeda traktuoti kaip daiktą, savaime priklausantį tau ir kuris niekur lyg ir nebegali išnykti. Dingsta stengimasis, dėmesys kitam. Puiku, kad buvote ištikima, bet, matyt, tam kitam to neužteko... Žmogus parėjęs namo nori jaustis ne tik apskalbtas ar atmintinai žinoti, kad pirmadienį bus pietums višta, o ketvirtadienį kugelis. Ir kartą per savaitę žmonai ''neskaudės galvos''. Ir kad jų namuose niekad nekils triukšmo, kam laikas nešti šiukšles. Jei vyras kabo internete, vadinasi jam kažko trūksta, kažkas ne taip. Kada paskutinį kartą per pusvalandį ekspromtu susiruošėte prie jūros ar kartu aptarinėjote perskaitytą knygą? Kada ''ant durniaus'' vieni slampinėjote po rudenėjantį mišką? Ar paklausei kada, ko jis labiausiai norėtų tą akimirką, pasiruošusi kad ir koks beprotiškas tas noras būtų, jį išpildyti?
Gyvenimas tampa nebeįdomus, kai jame viskas nusistovėję, kai nebėra polėkio... O tas kitas gi irgi nori ir turi teisę būti laimingas. Todėl žmogus palaukė, kol užaugs vaikai ir išėjo savo likusią gyvenimo dalį nugyventi kitaip. O jūs net nepastebėjote, kol jis tuos 6 metus ruošėsi išeiti...
Nenuliūskite perdaug, gyvenime nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šioje svetainėje (apie kitas nežinau) yra tikrai visokių vyrų, jei norėsite, tai ir rasite. O ir vienam žmogui kažkurį laiką pabūti visai neblogai - turėsite daug laiko tobulėjimui, kelionėms ir pan. kam galbūt anksčiau jo pritrūkdavo.

Nenoriu užsipulti, tik manau, kad žmogus šeimoje turi jaustis labai mylimas ir reikalingas. Visada.
Jei jau to nebėra, gal kartais tikrai abiem geriau eiti į skirtingas puses... Ištikimybė labai svarbu, bet to nepakanka. Gal jūsų likusieji 20-30 ar dar daugiau gyvenimo metų kaip tik bus patys laimingiausi?

zinau neetiska, Ugnele kiek Jums metu?

Neetiška, bet man virš 40... O ką tai keičia?
Bet kuriuo atveju tai ta pati karta, manau...

Jūs paklauskite kitų šeimų, - kokie pas juos santykiai?
Kaip ir kievienoje šeimoje būna potvynių - atoslūgių.
Ir pas mus buvo taip pat.
Suprantu , kad tai jau praleistas momentas.
Kažkas prisiskaitęs internetuose užsinorėjo kažko daugiau.
Kam skirti dėmesio šeimos santykiams, kad susirado meilužę.
Atrasdavo visokių priežasčių , jei kur užtrukdavo.

Buvo viršūnė, kaip sužinojau , kad dalyvavo su meiluže... visose jos šeimos šventėse.
Kaip ji pristatydavo jį ..........? Ką sakydavo jos tėvai , aplinkinių ratas.
Sveiku protu nesuvokiama. Aš dirbdavau šeštadieniais (toks jau mano darbo grafikas) , o jis ..........

Mane laikė ,kaip savo nuosavybę - buvo kontoliuojamas kievienas žingsnis.
Galvojau , kad tai vyrų vyresnio amžiaus krizė.
Žinojo kada man išeiginės, skambindavo ištisai ....kur aš , ką veikiu?
Nesupratau , kodėl jis mane kontroliuoja....?
Dabar aišku. Kaip pats toks esi , kaip pasuki į kairę , tai ir žmoną kontroliuoji.
O aš pasitikėjau juo [b:12r1a2n1]buvo pagarba žmogui [/b:12r1a2n1], buvo pagarba mūsų nugyventam Gyvenimui .
Kompiuteryje buvo įdiegęs net sekimo programą.
Dabar kompiuteris perinstaliuotas ir užrakintas.

Štai koks džiaugsmingas gyvenimas.

oi, persiprasau. As cia ne i tema klausiau.
Tiesiog smagu zinoti jog tokiu Moteru yra.

Ačiū:)

Hm...na ne visiems vyrams patinka tas spontaniskumas (begimas i gamta ar taip nutrukgalviskas polekis). Romantiskos zvakes jis rezdavo kad primena laidotuves ir t.t.Mano ex buvo is tu kur visa tai mielai iskeisdavo i kompiuterinius zaidimus, gal net kompiuterine manija sirgo. Ir to pasekoje narsymai po visokius portalus kur ir rado tokia pat adrenalino istroskusia moteriskaite (istekejusia)...veliau ar anksciau suzinojau susitaikem (zinoma sirdyje liko kartelis neimanoma buvo tokio dalyko istrinti is atminties, o ir laiko mazai buvo nutekeje). Permasciau viska, pasikausciau psichologine literatura ir pabandziau jo akimis pazvelgti...to pasekoje vel viskas po 2m pasikartojo...si karta nebeatleidau..kai paklausiau kas si karta buvo blogai (kad zinociau ateiciai kokias santuokoje klaidas dariau) gavau atsakyma: Viskas buvo per daug gerai, as pasijautau per daug laimingas, o mano filosofija kad kai zmogus per daug laimingas yra blogai... Ka galiu pasakyti, negi sekancioje santuokoje (tikiuosi kada nors ji bus ) privalesiu "daryti" nelaiminga vyra, busiu barakuda ir sterva, kad jis nesijaustu laimingas ir tada nugyvensim ilgai ir "laimingai". Cia aisku sarkazmas, bet....nors man tolokai iki 50m, net ir 40m nera gyvenime paragavau visko ir supratau tik tai kad reikia pirmiausia save gerbti ir nesileisti kad kas ant galvos liptu, bei netsisakyti SAVO gyvenimo, nes ivykus skyryboms va gali likti prie suskilusios geldos, o nauja pradzia tokia sunki...
Autorei tik sekmes, gaila kad as is Vilniaus nors ir jaunesne visai smagiai isgerciau kur arbatos puodeli ir paplepetumeme kokie tie vyrai visi kiaules ...o gal ir nevisi