aklavietė

Sveikuciai, noriu papasakoti savo istorija. Papuoliau i aklaviete su vyru, kuris man labai patinka, jei nepasakyti daugiau...Man nesuprantama ka jis jaucia man, o karta paklaustas jis atsake labai mislingai, na kazka panasiai Sutikite, tai nera atsakymas, o išsisukinėjimas. Daugiau klausineti kamantineti nenoriu, Jis prapuola dienu dienom, net savaitem, buna, kad pazadejes nepaskambina, neateina. Priezastys lyg ir pateisinamos, bet as jau pavargau. Sirdis nujaucia, kad taip neturi buti jei santykiai tikri...Jau kelis kartus jam daviau suprasti jo svarbą man, nesuprasti neįmanoma...Matau, kad jam yra gera su manim...Bet kodel jam nesu svarbi kai mes ne kartu? Noretusi visai mazycio demesio tom dienom kai nesimatom. O dabar negaliu nieko planuoti, nes nezinau kada jis pakvies susitikti...visada buna ta pacia diena...kokie jau cia planai...Svarstau, gal man ji patikrinti, ar esu jam svarbi? Paciai kuriam laikui dingti? Bet meluoti nemoku, kai zmogus taip patinka, nenoriu skaudinti, nubaidyti. Noriu elgtis garbingai. O jegos dvasines jau prie pabaigos... Pradejau nemiegoti naktimis...Ka patartumete? Gal kam taip yra buvę? Ir ka mano vaikinai? aciukas uz bet koki komentara.

Čia kuria prasme jam gera su tavim-sekse? Oh taip-seksas geras dalykas. Blogas dalykas tas, kad tavęs negerbia, nes išnyksta ir nepasirodo, kada sutarta.
Geriausias atvejas būtų palikti jį ramybėj, ramiai miegoti naktimis(nes yra grožio miegas ) ir nesukti sau galvos dėl ateinančio-nueinančio..

[/quote]
Kiek matau, jam su manim gera ir sekse, ir bendravime apskritai, turime visada apie ką pakalbeti...Palikti turite omeny visam laikui? Och, tai labai sunku...bet meginsiu...jei nerasiu geresnes iseities. Noriu dar pakovoti uz savo jausmą...o nezinau kaip...

Pagrindinis dalykas tarpasmeniniuose santykiuose yra pagarba. Kas negerbs tas niekada ir nemylės. Pagarbą išsikariauti privalai. Po to bus jausmai.

Kiek matau, jam su manim gera ir sekse, ir bendravime apskritai, turime visada apie ką pakalbeti...Palikti turite omeny visam laikui? Och, tai labai sunku...bet meginsiu...jei nerasiu geresnes iseities. Noriu dar pakovoti uz savo jausmą...o nezinau kaip...[/quote]

Jauciuosi mazvaike...nezinau kaip uzkariauti pagarbą...Mane visada vyrai gerbe, ieskojo , rupinosi...Nebuvau tokioj situacijoj, kad reiketu uzsikovoti pagarba, ji visada buvo, o jei maciau kad ne, tokiam vyrui greit pamodavau ranka... tai gal galite patarti, ką daryti, kad jis gerbtu mane? Gal man kuriam laikui isnykti,neatsiliepti į skambucius, tegu iesko? bet jis gali pagalvoti, kad nerupi man...na nebezinau, pasimeciau...ir meluoti negaliu...Visame kame jis yra labai pagarbus, gal cia ne nepagarba?..

Jauciuosi mazvaike...nezinau kaip uzkariauti pagarbą...Mane visada vyrai gerbe, ieskojo , rupinosi...Nebuvau tokioj situacijoj, kad reiketu uzsikovoti pagarba, ji visada buvo, o jei maciau kad ne, tokiam vyrui greit pamodavau ranka... tai gal galite patarti, ką daryti, kad jis gerbtu mane? Gal man kuriam laikui isnykti,neatsiliepti į skambucius, tegu iesko? bet jis gali pagalvoti, kad nerupi man...na nebezinau, pasimeciau...ir meluoti negaliu...Visame kame jis yra labai pagarbus, gal cia ne nepagarba?..[/quote]

Jauciuosi mazvaike...nezinau kaip uzkariauti pagarbą...Mane visada vyrai gerbe, ieskojo , rupinosi...Nebuvau tokioj situacijoj, kad reiketu uzsikovoti pagarba, ji visada buvo, o jei maciau kad ne, tokiam vyrui greit pamodavau ranka... tai gal galite patarti, ką daryti, kad jis gerbtu mane? Gal man kuriam laikui isnykti,neatsiliepti į skambucius, tegu iesko? bet jis gali pagalvoti, kad nerupi man...na nebezinau, pasimeciau...ir meluoti negaliu...Visame kame jis yra labai pagarbus, gal cia ne nepagarba?..[/quote]

[quote="samanta"][quote="mangofruit0406"]Pagrindinis dalykas tarpasmeniniuose santykiuose yra pagarba. Kas negerbs tas niekada ir nemylės. Pagarbą išsikariauti privalai. Po to bus jausmai.[quote="saulegraza"]
Galite pabandyti išnykti , ir pamatysite.

Pati buvau užklimpusi ilgam panašioje situacijoje... Visuomet surasdavau sau argumentų, pateisinimų įvairiausių, kad tik išvengčiau akistatos su labai paprasta ir žiauria tiesa - aš jam nesu tiek svarbi, kiek jis man. Tau sunku tenkintis dėmesio nuotrupomis, esi labai prisirišusi prie jo, sieji su juo lūkesčius dėl ateities, gyveni jo ritmu - kasdien lauki, kada paskambins, pasiūlys susitikti.. Kaip ir rašei, net neleidi sau nieko kito planuoti. Dar daugiau - tavo emocijos, nuotaika priklauso nuo jo elgesio su tavimi, jis gali vieninteliu žodžiu pakelti tave į padanges ar nublokšti į tamsų rūsi... Ar supranti, kur tai veda, ir kaip siaubingai sunku bus, kai santykiai nutrūks? Nesiryžti pati aktyviai kažką keisti - ir manau ne todėl, kad nenori skaudinti jo, o instinktyviai saugai save, nujauti, kad nelabai atlaikysi... Neveltui pati pavadinai visa tai aklaviete. Aišku, nepažįstu judviejų, ir gal (duok Dieve) tik projektuoju savo išgyvenimus dabar, gal stebuklas įvyks ir jis, pajutęs, jog gali tavęs netekti, nepalikdamas abejonių įrodys, jog esi jam svarbi.. Tik kažkaip nuojauta sako, jog vargu ar taip bus. Bet kokiu atveju Saulėgrąža, kokią išeitį bepasirinktum - rask savy stiprybės...

Aciu kad pasidalinote savo patirtimi, gal taip ir yra...Iseisiu is zaidimo laikinai, o gal ir galutinai...Dekoju, si foruma skaitineju jau seniai, lb patinka, padeda zmonems,tik parasiau pirma syki...gal ir man pdes...

Matau, kad jam yra gera su manim. na kaip vyras galiu pasakyt ,kad tas pasakymas nieko gero tau neduoda, zodziu is viso apsakymo galiu tiesiai sviesiai rezt tu jam reikalinga tik tam tikrais momentais ,o toliau jau kaip dievas duos ,zodziu, be vyniojimu i vata mausto jis tave ir anksciau ar veliau viskas baigsis ,cia yra mano asmenine nuomone