totiromena: galvojau, rasiu panašią temą, tai nereikės kurti.. bet, matyt, niekas su tuo nessidūrė dar...
draugavau su vaikinu 2 mėnesius.. iš tiesų mažai. bet net ir per tuos du mėnesius supratau, kad jį myliu... vieną dieną supykus, kad jis mažai laiko su mainimi būna, kad draugaujam tik po paskaitų (jis iš man kurso)...., pasakiau, kad gal jau baigiam tokią daugystę. jis pasakė "gerai". bet tuomet pradėjau jį įkalbinėti, kad gal yra koks kompromisas. tačiau jis atkrto tvirtindamas, kad jis yra blogas man, kad neduos tai, ko man reika, kad po kiek laiko aš jam priekaištausiu dėl sugadinto gyvenimo...
gerai... nebendravom gana ilgą laiką.. stengiausi jo vengti, nes buvo sunku susilaikyti ir neprieiti, neapkabinti...
po kiek laiko jis pats dažniau pradėjo prie manęs prieiti... dažniau bendrauti pradėjom šiaip... rodos, kaip ir pradžia prieš draugystę, kaip buvo... prieš Kalėdų šventes ir Naujuosius jis buvo užsukęs pas mane ir praleidom vakarą beveik kaip pora.. dar sakė, kad labai manęs pasiilgo.. žodžiu, sudėtinga... bet tą patį vakarą jis dar pasakė, kad rimtai draugystei nenusiteikęs ir kad aš liksiu įskaudinta...
šiaip norėjau paklausti patarimo, ką daryti toliau ? laukti jo ? ar nelaukti ?
Puikiai suprantu tave, bet nesuprantu vaikino. Labai noretusi zinoti ka jie jaucia, ka galvoja ir kodel taip keistai elgiasi. Jie is Marso, mes is Veneros...
